Dėmėtasis perkūnbaravykis (Neoboletus erythropus), dar žinomas kaip Neoboletus luridiformis yra baravykinių (Boletaceae) šeimos grybų rūšis. 

     Kepurėlė yra 8–20 cm skersmens, aksominė, tamsiai ruda, gelsvai žalsvai ruda ar net juosva. Jaunų grybų poros būna geltonos, vėliau tampa oranžinės ar kraujo raudonumo. Paspausti vamzdeliai akimirksniu nusidažo tamsiai mėlyna (beveik juoda) spalva. Kotas iki 15 cm ilgio ir 4–5 cm storio, gelsvas, be tinklelio, tačiau tankiai padengtas smulkiomis raudonomis dėmelėmis ar taškeliais. Trama ryškiai geltona (citrininė), bet vos tik perpjauta ar perlaužta, gavusi deguonies, žaibiškai tampa tamsiai mėlyna. 

     Dažniausiai aptinkamas mišriuose arba spygliuočių miškuose. Jam būtina medžių rūšių įvairovė, kurioje dominuoja eglės, ąžuolai, skroblai, liepos ir bukai. Dirvožemis jam yra viena svarbiausių sąlygų. Skirtingai nuo daugelio kitų spalvotų baravykų, mėgstančių kalkingą žemę, dėmėtasis baravykas renkasi tik rūgštų dirvožemį. Grybas yra dalinis termofilas (šilumamėgis). Jis mėgsta miško vietas, kurias pasiekia saulės šviesa ir šiluma – miško aikšteles, šlaitus, proskynas, pakeles ar retmiškes. Dėmėtasis perkūnbaravykis yra simbiotrofas (mikorizinis grybas). Jo požeminė grybiena (micelis) susipina su medžių šaknimis. Grybas padeda medžiui pasisavinti vandenį bei mineralus iš rūgščios dirvos, o atgal iš medžio gauna angliavandenius (maistą). Be gyvų medžių partnerių šis grybas augti negali. Grybiena aktyviai brandina vaisiakūnius nuo birželio iki spalio mėnesio (jei pavasaris labai šiltas, gali pasirodyti ir gegužės gale). Grybai gali augti pavieniui, tačiau dažniausiai aptinkami nedidelėmis grupelėmis. Vaisiakūnio kepurėlės apačioje esančiuose vamzdeliuose subręsta alyviškai rudos ar alyviškai geltonos spalvos sporos. Jas išnešioja vėjas, taip užtikrindamas rūšies plitimą į naujas teritorijas. Pažeidus audinius, grybe esantys vario pagrindo fermentai akimirksniu reaguoja su oro deguonimi. Ši cheminė reakcija akimirksniu nudažo geltoną tramą tamsiai mėlyna spalva. Tai yra natūrali grybo apsaugos reakcija nuo kenkėjų ar pažeidimų. 

     Europa yra pagrindinis jo arealas. Didelėje Europos dalyje (ypač Vakarų ir Pietų Europos šalyse) jis nėra retas grybas ir vietomis auga labai gausiai. Tačiau judant į Rytų Europą jo radaviečių tankumas pastebimai mažėja. Šiaurės Amerikoje aptinkamas Kanados bei JAV spygliuočių miškuose (dažniausiai po eglėmis). Azijoje ir Šiaurės Afrikoje užfiksuotas vidutinių platumų miškų zonose, nors randamas kur kas netolygiau. Lietuvoje tai reta, netolygiai paplitusi grybų rūšis, kurios pagrindinės radavietės koncentruojasi senose Žemaitijos miškų ekosistemose. Dėl specifinių augavietės reikalavimų ir neigiamo miškų kirtimo poveikio grybas yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Šiuo metu jam suteiktas arti grėsmės esančios rūšies (NT) statusas, todėl jį rinkti ar kitaip naikinti miškuose yra griežtai draudžiama.