Portugalinis šimtakojis (Ommatoiulus moreleti) yra dviporiakojų šimtakojų (Diplopoda) klasės, Julidae šeimos atstovas. Tai viena gausiausių ir labiausiai išplitusių invazinių dviporiakojų rūšių pasaulyje. 

     Šie šimtakojai užauga nuo 20 iki 45 milimetrų ilgio. Jų tvirtas išorinis skeletas pasižymi taisyklinga cilindrine forma, sudaryta iš maždaug 43–48 kietų kūno žiedų (diplosegmentų). Šarvą sudarantis chitinas yra visiškai juodas arba tamsiai pilkas, pasižymintis stipriu metalo spindesiu ir neturintis jokių spalvotų juostų. Kontrastingam kūno fone išsiskiria šviesiai gelsvos arba rausvos spalvos kojos bei abi antenėlės. Kiekvieną suaugusio dviporiakojo kūno žiedą išilgai vagoja neįprastai gilios, tankios ir ryškios išilginės vagelės (strijos). Ant judrios galvos yra įsitaisiusios palyginti trumpos antenėlės, o jos šonuose ocelės sugrupuotos į trikampio formos telkinius. Kūno šonuose esantys ozoporai (gynybinės liaukos) atsiveria mažomis angomis, esančiomis iškart už išilginių segmentų siūlių. Paskutinis kūno segmentas (telsonas) turi šiai rūšiai būdingą, ilgą, smailėjančią ir tiesiai atgal nukreiptą spygliuko formos ataugą. Skirtingai nuo kai kurių kitų dviporiakojų, ši uodeginė atauga gale yra visiškai tiesi ir niekada neužsiriečia į viršų kaip kabliukas. Lytiškai subrendę patinai turi unikalią, tik šiai rūšiai būdingą mikroskopinę septintojo segmento kojų – gonopodų – formą. 

     Gimtajame Iberijos pusiasalyje jie renkasi ąžuolynų (Quercus) ir pušynų (Pinus) paklotę, kur masiškai slepiasi po nukritusiais lapais bei dūlančia mediena. Australijoje ir kitose naujose teritorijose šie šimtakojai užėmė laisvas ekologines nišas ir tapo visiškai neišrankūs aplinkai. Jie apgyvendina atviras pievas, ganyklas, uolėtas vietoves, pakelių griovius ir priemiesčių sodus, ypač sėkmingai kolonizuoja mulčiuotas sodybų gėlių klombas, komposto dėžes ir drėgnus pastatų pamatus. Šiose vietose populiacijos tankis neretai viršija ekologines normas. Tai naktiniai saprofagai. Jie minta nukritusiais lapais, grybiena, samanomis ir pūvančia mediena. Tačiau invaziniuose regionuose, esant maisto trūkumui, jie apgraužia gyvų augalų šaknis, daigus bei minkštus uogų vaisius (pvz., braškes). Intensyviausias poravimasis vyksta rudenį (kovo–gegužės mėnesiais Pietų pusrutulyje), kai padidėja dirvos drėgmė. Patelė dirvožemyje iškasa specialią kamerą ir joje padeda apie 200–300 gelsvai baltų kiaušinių. Iš kiaušinio išsirita visiškai akla, nejudri ir bekojė lerva. Po savaitės ji virsta pirmuoju aktyviu jaunikliu, turinčiu tik 3 poras kojų. Per pirmuosius metus jaunikliai neriasi nuo 6 iki 9 kartų, kaskart užsiaugindami naujus kūno žiedus. Lytinę brandą (10–11 nėrimosi stadiją) jie pasiekia po 2 metų. Suaugusiems patinams būdinga biologinė adaptacija. Pavasarį, prieš prasidedant vasaros sausrai, subrendę patinai neriasi ir virsta lytiškai neaktyviais individais (jų gonopodai laikinai sunyksta). Rudenį jie neriasi dar kartą, vėl pilnai atstatydami savo reprodukcinius organus poravimuisi. Tai padeda jiems išgyventi karščius ir prailginti gyvenimą iki 4–5 metų. Skirtingai nuo daugumos dviporiakojų, šią rūšį naktimis stipriai vilioja dirbtiniai šviesos šaltiniai. Tai skatina rudenines milijonines jų migracijas link apšviestų žmonių namų ar geležinkelio mazgų. 

     Natūraliai yra paplitęs tik Iberijos pusiasalyje, kur gausiai gyvena Portugalijos ir Ispanijos miškuose. Tačiau dėl tarptautinės prekybos ši rūšis netyčia buvo išplatinta po pasaulį ir sėkmingai natūralizavosi Australijoje, Naujojoje Zelandijoje bei Pietų Afrikoje. Naujose teritorijose jie užėmė laisvas ekologines nišas ir tapo agresyvia invazine rūšimi, kurios populiacijos tankis kai kur viršija 100 000 individų viename hektare.