Dubenukė Patella ordinaria yra dubenukinių (Patellidae) šeimos pilvakojis moluskas. Tai yra endeminis Makaronezijos regiono moliuskas. 

     Šio pilvakojo moliusko minkštąjį kūną iš viršaus saugo tvirta, ištisinė ir spiralinių vijų neturinti kriauklė. Kalkinės kriauklės forma yra taisyklingo žemo kūgio, kurio viršūnė šiek tiek pasislinkusi į priekinį gyvūno kraštą. Kriauklės išorinis paviršius pasižymi radialinėmis briaunomis, kurios suteikia papildomo tvirtumo prieš stiprią bangų mūšą. Vidinis kriauklės sluoksnis yra lygiu, porcelianiniu paviršiumi, dažnai turinčiu melsvą ar tamsų perlamutrinį atspalvį. Visą gyvūno apačią užima plati, raumeninga ir ovali pėda, skirta judėjimui bei sandariam prisitvirtinimui prie salų uolų. Virš pėdos esanti odos raukšlė, vadinama mantija, išskiria mineralus kriauklės augimui ir formavimuisi. Aplink pėdos kraštus, specialioje mantijos vagelėje, yra išsidėsčiusios antrinės žiaunos, užtikrinančios kvėpavimą deguonimi vandenyje. Moliusko priekinėje dalyje išsiskiria galva su viena pora jutiminių čiuopiklių ir paprastos sandaros akimis jų pagrinde. Burnos ertmėje esanti galinga trintuvė (radulė) turi itin kietus, geležies junginiais sutvirtintus dantis maisto grandymui.Atvira kraujotakos sistema per audinių ertmes varo kraują, kurį pumpuoja nugarinėje kūno pusėje esanti dviejų skyrių širdis. Skirtingai nuo daugelio kitų dubenukių, kurios yra visiškai lygios ar ovalios, šios rūšies kriauklės kraštas yra dantytas, banguotas, žvaigždės formos. Nuo kriauklės viršūnės iki kraštų eina nedaug (paprastai apie 9–15), bet itin storos, iškilios radialinės briaunos. Jos išsikiša už kriauklės perimetro, sukurdamos minėtus dyglius ar žvaigždės spindulius. Kriauklės viršus gana žemo, plokščio kūgio formos. Gyvo moliusko kriauklės viršus gamtoje dažniausiai yra blankios, pilkai rudos, žalsvos ar žemės spalvos, nes ji būna apaugusi mikroskopiniais dumbliais, todėl puikiai susilieja su uolomis. Kriauklės viduje, centre, yra ryški balta arba gelsvai oranžinė dėmė (raumenų prisitvirtinimo randas). Šią dėmę supa nuostabus, švytintis melsvai violetinis, perlamutrinis sluoksnis, o pats kriauklės kraštelis turi ploną šviesiai rudą apvadą. Tai pats patikimiausias atpažinimo bruožas. 

     Gyvena išskirtinai jūriniame biotope, apimančiame žemutinę potvynių ir atoslūgių zoną bei nuolat apsemtą priekrantės zoną. Moliuskas įsitvirtina ant vertikalių arba nuožulnių uolų, riedulių ir bazaltinių akmenų, kur yra tiesioginė ir stipri bangų mūša. Dinamiškas vandens judėjimas biotopo uolose užtikrina nuolatinį vandens prisotinimą deguonimi, kuris yra būtinas šio gyvūno išgyvenimui. Tai žolėdis moliuskas, kuris savo galinga trintuve (radule) nuo uolų nugrando mikroskopines melsvabakteres, titnagdumblius bei jaunus žaliadumblių daigus. Maitintis gyvūnas pradeda tik naktį arba pakilus potvyniui, kai uolas skalauja vanduo ir sumažėja išdžiūvimo bei plėšrūnų grėsmė. Itin stipri raumeninga pėda veikia kaip vakuuminis siurbtukas, leidžiantis moliuskui atlaikyti milžinišką bangų smūgio jėgą ir nenuvirsti nuo vertikalios uolos sienos. Atoslūgio metu gyvūnas sandariai prispaudžia dantytais kriauklės kraštais savo minkštąjį kūną prie akmens, taip mantijos ertmėje išsaugodamas drėgmę, kad žiaunos neišdžiūtų. Šie moliuskai yra skirtalyčiai, o jų lytinis subrendimas prasideda pasiekus maždaug 3 centimetrų kriauklės ilgį. Lytines ląsteles jie vienu metu išleidžia į jūros vandenį (išorinis apvaisinimas), kur po kelių dienų išsivysto laisvai plaukiojančios lervos (trochoforos ir veligeriai), kurį laiką keliaujančios su planktonu, kol nusėda ant uolingo substrato. 

     Ši rūšis gyvena tik Kanarų salų, Madeiros bei Azorų archipelagų uolėtose pakrantėse.