Dubenukiniai (Patellidae) yra pilvakojų moliuskų (Gastropoda), dubenukių (Patellida) būrio šeima, kurią sudaro keturios gentys.

     Dubenukinių kūną iš viršaus dengia tvirta, ištisinė, kūgio arba plokščios lėkštelės formos kriauklė. Ši kalkinė kriauklė neturi spiralinių vijų, o jos viršūnė dažniausiai yra nežymiai pasislinkusi į priekinę kūno dalį. Gyvūno apatinėje pusėje yra plati, raumeninga pėda, kuria moliuskas sandariai prisitvirtina prie uolingo pagrindo. Tarp pėdos ir kriauklės krašto esanti odos raukšlė, vadinama mantija, visiškai apgaubia minkštąsias kūno dalis. Mantijos ertmėje aplink visą pėdos perimetrą yra išsidėsčiusios antrinės žiaunos, skirtos kvėpavimui vandenyje. Gerai išsivysčiusioje moliusko galvoje yra viena pora jutiminių čiuopiklių ir paprastos, šviesai jautrios akys. Burnos ertmėje stūkso ypatinga dantyta juosta – radulė (arba dantyta liežuvio juosta), turinti itin kietus mineralizuotus dantis. Šiuo organu gyvūnas efektyviai nugrando mikroskopinius dumblius nuo kietų povandeninių uolų paviršiaus. Virškinimo sistemą sudaro trumpa stemplė, talpi skrandžio sritis ir ilga, kilpomis susisukusi žarna. Kraujotakos sistema yra atvira, o nugarinėje pusėje esanti širdis varo kraują per kūno ertmes ir žiaunų kraujagysles. 

     Atoslūgių ir potvynių zona yra pagrindinis jų biotopas. Jie aptinkami uolėtose pakrantėse, kur vandens lygis nuolat keičiasi. Šie moliuskai gyvena tik ant tvirto pagrindo – uolų, riedulių, akmeninių bangolaužių ar betoninių prieplaukų konstrukcijų. Smėlėto ar dumblino dugno biotopuose jie neišgyvena. Biotopas pasižymi stipria bangų mūša, intensyvia saulės radiacija ir visišku išdžiūvimo pavojumi atoslūgio metu. Tai žolėdžiai gramdytojai. Naudodami savo trintuvę (radulę), jie nuo uolų paviršiaus skuta mikroskopinius dumblius, melsvabakteres ir jaunus dumblių daigus. Jie maitinasi tik tada, kai yra apsemti vandens arba kai uolos yra drėgnos. Atoslūgio metu moliuskas stipria raumeninga pėda prisitvirtina prie uolos, o kriauklės kraštus sandariai prispaudžia prie akmens. Taip mantijos ertmėje sulaikomas vanduo, apsaugantis žiaunas nuo išdžiūvimo ir leidžiantis kvėpuoti. Jie pasižymi „namų vietos“ instinktu. Pavalgę moliuskai šliaužia atgal į tą pačią tikslią uolos įdubą, kurioje bėgant laikui jų kriauklė idealiai nugludina akmenį, kad priglustų be jokių tarpų. Dauguma rūšių yra skirtalytės, nors kai kurioms būdingas lyties keitimas gyvenimo eigoje. Apvaisinimas yra išorinis – lytines ląsteles jie išleidžia tiesiai į jūros vandenį, kur iš kiaušinėlių išsirita laisvai plaukiojančios lervos (trochoforos, vėliau virstančios veligeriais). Šios lervos kurį laiką dreifuoja su planktonu, o vėliau nusėda ant uolų ir metamorfozės metu virsta suaugusiais moliuskais. 

     Dubenukinių paplitimas apima daugelį pasaulio jūrų ir vandenynų pakrančių. Šeimos atstovai gausiausiai paplitę vėsesnio bei vidutinio klimato zonose, taip pat kai kuriuose tropiniuose vandenyse.