Vikrūniniai (Philodromidae) yra vorų (Araneae) šeimos vorai. Jie išsiskiria neįtikėtinu greičiu ir puikiomis kamufliažinėmis savybėmis, leidžiančiomis jiems nepastebimai tykoti grobio ant augalų stiebų ar medžių žievės. Šeima apima apie 30 genčių ir daugiau nei 500 rūšių. 

     Tai nedideli arba vidutinio dydžio vorai (dažniausiai 3–10 mm), pasižymintys suplokštėjusiu kūnu. Tokia forma leidžia jiems priglusti prie paviršių (žievės, lapų) ir pasislėpti siauruose plyšiuose. Vyrauja maskuojančios spalvos – kreminė, pilka, ruda ar gelsva. Dažnai ant nugaros matomas išilginis raštas arba tamsi širdies formos dėmė pilvelio priekinėje dalyje. Daugelis rūšių geba lėtai keisti savo spalvą, kad prisitaikytų prie aplinkos (pavyzdžiui, medžio žievės ar lapų), todėl juos pastebėti gamtoje yra itin sunku. Turi 8 paprastąsias akis, išsidėsčiusias dvejomis eilėmis. Priešingai nei krabvorinių (Thomisidae), vikrūnų akys nėra išsidėsčiusios ant gumburėlių. Visos kojos yra panašaus ilgio ir storio, tačiau antra kojų pora beveik visada yra ilgiausia (kartais net dvigubai ilgesnė už pirmąją). Kojos yra nukreiptos į šonus (laterigradinės), todėl voras gali judėti ne tik pirmyn, bet ir greitai bėgti į šonus. Tai svarbiausias bruožas, skiriantis juos nuo kitų panašių šeimų. Kojų letenėlių galuose yra specialūs kibūs plaukeliai – skopulos ir nagų kuokšteliai, padedantys vorui greitai bėgioti net ir lygiais vertikaliais paviršiais. Patinėliai dažniausiai yra mažesni, lieknesni ir gali turėti ryškesnių tamsių dėmių nei patelės. Daugelio rūšių tikslus atpažinimas įmanomas tik mikroskopu tiriant jų lytinius organus – patinų pedipalpus arba patelių epigynas. 

     Šie vorai sutinkami įvairiose buveinėse, tačiau jų pasirinkimas priklauso nuo genties. Dauguma Philodromus genties rūšių gyvena ant medžių žievės, šakų ar lapų. Jie ypač dažni soduose ir šviesiuose miškuose.
  Tibellus ir Thanatus genčių atstovai dažniau renkasi aukštą žolę, pievas ar kopas. Dėl savo pailgo kūno Tibellus vorai puikiai užsimaskuoja ant žolės stiebų. Kai kurios rūšys (pvz., Thanatus) gali būti randamos ant pastatų sienų ar net viduje, kur medžioja muses. Vikrūniniai yra aktyvūs klajojantys medžiotojai, kurie nemezga gaudomųjų tinklų. Jie naudoja „tykojimo ir puolimo“ taktiką. Pasikliaudami puikiu regėjimu ir jautrumu vibracijoms, vorai nepastebimai laukia grobio, o jam priartėjus – staigiai puola. Jų bėgimas yra chaotiškas ir labai greitas. Pajutę pavojų, jie gali žaibiškai dingti kitoje šakos ar lapo pusėje. Daugiausia minta smulkiais vabzdžiais (amarais, musėmis) ir kitais vorais. 

     Vikrūniniai yra plačiai paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Jie aptinkami įvairiose klimato zonose – nuo vidutinių iki subtropinių juostų. Dauguma rūšių (ypač gausiausia Philodromus gentis) yra paplitusios Šiaurės pusrutulyje – Europoje, Šiaurės Amerikoje bei Šiaurės ir Vidurio Azijoje. Nors šeima gausiausia vidutinio klimato zonose, tam tikros rūšys aptinkamos Afrikoje, Australijoje ir net Pietų Amerikoje (nors ten rūšių įvairovė gerokai mažesnė). Vorai pasižymi dideliu prisitaikymu ir gali gyventi net iki 5000 metrų aukštyje virš jūros lygio.