Iberinis gėlavandenis krabas (Potamon ibericum) yra dešimtkojų vėžiagyvių (Decapoda) būrio, gėlavandenių krabų (Potamidae) šeimos vėžiagyvių rūšis. Pasaulinėje IUCN raudonojoje knygoje rūšis yra įrašyta kaip beveik nykstanti (Near Threatened). 

     Tai vidutinio dydžio gėlavandenis krabas, kurio karapaksas (galvakrūtinės šarvas) įprastai užauga iki 40–50 mm pločio. Šarvas yra lygus ir šiek tiek platesnis už ilgį, jo priekinis kraštas platus ir palenktas žemyn. Chelipedos (žnyplinės kojos) yra galingos, ryškiai asimetriškos – viena žnyplė (dažniausiai patinų) yra pastebimai didesnė, pritaikyta maisto traiškymui ir gynybai. Einamosios kojos yra stiprios, grakščios, o paskutinieji jų nareliai (piršteliai) turi aštrius dygliukus judėjimui upių dugnu. Viršutinė šarvo dalis yra tamsi – tamsiai ruda, kaštoninė, pilkai žalia arba purpurinė. Žnyplės ir einamųjų kojų nareliai dažnai turi šviesesnių, gelsvų ar pilkšvų atspalvių. Potamon ibericum nuo kitų genties rūšių patikimai skiriasi aštriais, aiškiai išreikštais dantukais ant šarvo priekinių-šoninių briaunų ir specifine patinų kopuliacijos organų sandara. Pvz., alžyrinis gėlavandenis krabas (Potamon algeriense) ant šių briaunų turi itin smulkius, grūdelių pavidalo dantukus, o jo kaktos sritis yra visiškai suapvalinta. Be to, šios rūšies patinų pirmojo pleopodo (kopuliacijos organo) galinė dalis pasižymi unikaliu linkio kampu, kas diagnostiniuose raktuose yra pagrindinis mikroskopinis požymis. 

     Tai gėlavandenis vėžiagyvis, gyvenantis nuolatiniuose švariuose kalnų upeliuose, upėse ir šaltiniuose. Jie yra pusiau sausuminiai – aktyviai maitinasi sausumoje, tačiau nuolat grįžta į vandenį. Sausros periodus jie sėkmingai išgyvena gilindami urvus drėgname upių pakrančių dirvožemyje arba slėpdamiesi po stambiais akmenimis. Šie krabai yra visaėdžiai ir minta bet kokiu prieinamu maistu. Jų racioną sudaro vandens ir sausumos augalų dalys, nukritę lapai, dumbliai, smulkūs moliuskai, kirmėlės, vabzdžių lervos bei dvėseliena. Kaip ir kiti šeimos atstovai, ši rūšis neturi planktoninių lervos stadijų. Birželio–spalio mėnesiais patelės po pilveliu (pleonu) nešioja stambius kiaušinėlius, iš kurių išsirita iškart pilnai suformuoti miniatiūriniai krabiukai. Šis tiesioginis vystymasis be lervos stadijos apsaugo smulkius ir silpnus jauniklius, kad stipri kalnų upelio srovė jų neišplautų į jūrą, kurioje jie žūtų. Šie krabai yra pagrindinis jūrinių ūdrų grobis savo natūraliame areale. 

     Natūralus šios rūšies arealas apima šiaurės rytų Graikiją, Turkiją, Ukrainą (Krymą), Kaukazo regioną ir teritorijas aplink Juodąją bei Kaspijos jūras. Dirbtinai įvežtos ir sėkmingai natūralizavusios populiacijos egzistuoja pietų Prancūzijoje (Kanio ir Ero upėse).