Pteriniai (Pteridaceae) yra viena didžiausių ir labiausiai ekologiškai prisitaikiusių šertviečių (Polypodiales) eilės šeimų, pasaulyje jungianti apie 1150 egzistuojančių rūšių. 

     Šios šeimos augalų daugiametį sporofitą sudaro šaknys, šakniastiebis ir įvairios formos lapai. Šakniastiebiai gali būti statūs arba šliaužiantys, gausiai padengti linijiniais arba lancetiškais apsauginiais žvyneliais. Iš šakniastiebių išauga gausios pridėtinės šaknys, kurios gerai įsitvirtina dirvožemyje arba uolų plyšiuose. Lapai pasižymi didele įvairove – jie būna nuo paprastų ištisinių iki kelis kartus plunksniškai skaldytų. Jauniems šios šeimos lapams, kaip ir kitiems šertviečiams, būdingas sraigiškas susisukimas pumpure. Daugeliui rūšių būdinga lapų dimorfizmas, kai sterilieji (žali, vykdantys fotosintezę) ir fertilieji (brandinantys sporas) lapai akivaizdžiai skiriasi savo išvaizda. Esminis pterinių morfologinis bruožas – sporangės neturi tikrojo apsauginio gaubtelio, vadinamo induzijumi. Sporangės dažniausiai išsidėsto linijomis išilgai šoninių gyslų arba sudaro vientisą juostą pačiame lapalakščio krašte. Sporanges nuo aplinkos poveikio saugo netikrasis induzijus, kurį suformuoja po savimi glaudžiai užsirietęs paties lapo kraštas. Sausrą pakeliančių rūšių lapų apatinė pusė būna tankiai apaugusi plaukeliais, žvyneliais arba padengta vaškiniu sluoksniu, saugančiu nuo drėgmės išgaravimo. 

     Pagrindiniu pterinių biotopu atogrąžų miškuose tampa drėgnos paklotės, uolėtos atodangos bei didelių medžių kamienai. Šioje šeimoje yra ekologiškai išskirtinių epifitų grupė, kuri auga kalnų miškuose tiesiogiai ant kitų augalų šakų, sugerdama drėgmę iš rūko. Sausuose pasaulio regionuose (pusdykumėse bei kserofitiniuose krūmynuose) jie įsikuria pavėsinguose uolų plyšiuose. Genties Ceratopteris atstovai yra visiškai pakeitę savo biotopą – šie pusiau vandens paparčiai plūduriuoja tropinių gėlųjų vandenų paviršiuje. Kai kurios pakrančių rūšys (pvz., gentis Acrostichum) yra prisitaikiusios augti druskingame mangrovių pelkių ir limanų vandenyje. Kaip ir kitiems šertviečiams, šių augalų gyvybiniam ciklui būdinga dviejų fazių kartų kaita su dominuojančiu sporofitu. Lytinei kartai – polaiškiui – suvešėti yra būtina aplinkos drėgmė, nes judrūs spermatozoidai kiaušialąstę pasiekia tik plaukdami vandens plėvele. Pagal mitybos būdą visi šeimos nariai yra autotrofai, organines medžiagas sintezuojantys lapuose vykstančios fotosintezės metu. Daugelis kserofitinių rūšių pasižymi unikaliu biologiniu prisitaikymu – gebėjimu visiško išdžiūvimo metu sustabdyti gyvybinius procesus, o gavus drėgmės vėl greitai atgyti. 

     Pteriniai pasižymi kosmopolitiniu paplitimu, tačiau didžiausia jų biologinė įvairovė aptinkama atogrąžų ir sausringose pasaulio srityse.