Višteliniai (Rallidae) yra gervinių paukščių (Gruiformes) būrio paukščių šeima, kuriai priklauso griežlės, ilgasnapės vištelės, nendrinės vištos ir laukiai. Šeimai priklauso apie 130–160 rūšių.

     Vištelinių morfologija yra unikaliai pritaikyta gyvenimui tankioje augalijoje ir drėgnose vietovėse. Ši šeima pasižymi didele formų įvairove – nuo pelės dydžio vištelių iki žąsies dydžio takahe. Daugumos rūšių kūnas yra iš šonų suplotas. Tai leidžia paukščiams lengvai ir tyliai „praslysti“ pro tankius nendrynus ar krūmynus. Turi stiprias, vidutinio ilgio arba ilgas kojas ir itin ilgus pirštus. Ilgi pirštai tolygiai paskirsto svorį, todėl paukščiai gali vaikščioti per minkštą dumblą ar plūduriuojančius vandens augalus neįgrimzdami. Snapas yra labiausiai kintanti savybė priklausomai nuo mitybos. Ilgasnapės vištelės turi ilgus, plonus snapus, pritaikytus maisto ieškojimui dumble. Laukiai ir nendrinės vištelės turi trumpesnius, tvirtesnius snapus. Kai kurios rūšys (pvz., laukiai) virš snapo turi kaktos skydelį – odos išaugą, kuri gali būti ryškios spalvos. Sparnai yra trumpi ir apvalūs. Nors daugelis rūšių gali nuskristi didelius atstumus migracijos metu, jos skraido silpnai ir geriau bėgioja. Šeima pasižymi didžiausiu skaičiumi rūšių, kurios evoliucijos eigoje prarado gebėjimą skraidyti. Dažniausiai dominuoja maskuojantys atspalviai – ruda, pilka, juoda, dažnai su dryžiais ar dėmėmis. Tačiau yra ir labai ryškių atstovų, pavyzdžiui, mėlynai žalia sultonaidė (Porphyrio). Patinai ir patelės dažniausiai išoriškai nesiskiria. Vištelinių šeimos paukščiai pasižymi vienu didžiausių kojų ir sparnų raumenų santykių tarp visų paukščių grupių, kas pabrėžia jų prisitaikymą bėgioti, o ne skraidyti. 

     Dauguma šeimos rūšių yra pusiau vandeniniai paukščiai. Šlapynėse ir nendrynuose gyvena laukiai, nendrinės vištelės ir švygždos. Jiems būtinas tankus augalų sluoksnis (nendrės, meldai), saugantis nuo plėšrūnų. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, griežlė, vengia atviro vandens ir renkasi aukštą žolę ar javų laukus. Laukiai pirmenybę teikia atviresniems ežerų plotams, tačiau lizdus vis tiek suka augalijos pakraštyje. Okeaninėse salose gyvenančios rūšys dažnai užima miškų ar krūmynų nišas, kur nėra natūralių sausumos plėšrūnų. Dauguma rūšių (išskyrus laukius) yra itin atsargios, aktyvios prietemoje ar naktį. Jos retai pakyla skristi, o pavojaus atveju tiesiog greitai nubėga į tankmę. Kadangi paukščiai gyvena tankioje augalijoje, kur matomumas prastas, jie bendrauja balsu. Jų garsai dažnai būna garsūs, aštrūs ir specifiniai (pvz., griežlės „griežimas“ ar ilgasnapės vištelės „žviegimas“). Veisimosi metu daugelis rūšių yra labai agresyvios ir gina savo teritoriją nuo gentainių. Laukiai netgi gali stoti į „dvokovą“ vandenyje, spardydamiesi stipriomis kojomis. Lizdus dažniausiai krauna ant žemės arba plūduriuojančios augalijos. Lizdai būna gerai užmaskuoti, dažnai su „stogeliu“ iš nulinkusių nendrių. Tai visaėdžiai paukščiai. Jie lesa viską: nuo vandens augalų dalių ir sėklų iki vabzdžių, moliuskų, o didesnės rūšys – net kitų paukščių kiaušinius ar jauniklius. 

     Ši šeima aptinkama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, ir yra apgyvendinusi beveik visas tinkamas buveines – nuo atokių vandenyno salų iki gėlo vandens telkinių. Tai viena geriausiai izoliuotas salas kolonizavusių paukščių grupių. Dėl silpno polėkio vėjas juos dažnai nuneša į atokias salas, kur paukščiai įsitvirtina ir ilgainiui dažnai praranda gebėjimą skraidyti. Šiaurinių kraštų rūšys yra tolimosios migrantės (pavyzdžiui, griežlės žiemoja Pietų Afrikoje), o tropikų rūšys dažniausiai yra sėslios.