Perukinė tamarina (Saguinus oedipus) yra voverinių beždžionių (Callitrichidae) šeimos primatas. Tai Kolumbijos endemikas.

     Perukinės tamarinos kūno ilgis siekia vos nuo 21 iki 26 cm. Išskirtiniausias šios rūšies bruožas yra ilgi, balti plaukai ant viršugalvio, kurie tankiomis sruogomis krenta žemyn iki pat pečių. Šių primatų nugaros kailis yra tamsiai rudos arba pilkšvos spalvos, o krūtinė, pilvas ir kojos išlaiko šviesų, baltą atspalvį. Jų veido oda yra beveik plika, anglies juodumo, o aplink akis ir snukį matomi tik smulkūs, reti balti plaukeliai. Kaip ir kitoms voverinėms beždžionėms, joms būdingi aštrūs, kabių nagų formos nagai ant visų rankų ir kojų pirštų, išskyrus kojos pirmąjį pirštą. Kojos pirmasis pirštas turi plokščią nagą ir, priešingai nei rankos pirmasis pirštas, yra pilnavertiškai priešpriešinis. Jų uodega yra neįtikėtinai ilga, žymiai viršijanti viso kūno ilgį, tačiau ji nėra kibi ir naudojama tik pusiausvyrai išlaikyti. Uodegos pagrindas ir viršutinė dalis yra padengti ryškiu rausvai oranžiniu kailiu, kuris link uodegos galiuko tampa visiškai juodas.Kaip ir visoms plačianosėms beždžionėms, joms būdinga plati nosies pertvara, todėl šnervės yra nukreiptos į skirtingus šonus. Jų žandikauliai yra trumpi, o burnos ertmėje, skirtingai nei kitų Naujojo pasaulio primatų, yra tik po du krūminius dantis kiekvienoje pusėje. 

     Jos teikia pirmenybę jauniems, tankiems miškams su gausiu pomiškiu ir susipynusiomis lianomis. Tokia augalija joms leidžia lengvai rasti prieglobstį nuo plėšrūnų. Gyvūnai yra išskirtinai medžių gyventojai. Didžiąją laiko dalį jos praleidžia viduriniuose bei žemesniuose miško lajos sluoksniuose ir beveik niekada nesileidžia ant žemės. Šiuo metu jų natūralus biotopas yra katastrofiškai sunaikintas dėl intensyvaus miškų kirtimo, medienos pramonės, galvijų ganyklų bei aliejinių palmių plantacijų plėtros, todėl išlikusios populiacijos yra izoliuotos nedideliuose miško fragmentuose. Šios tamarinos yra dieniniai gyvūnai. Jų aktyvumas prasideda iškart patekant saulei ir baigiasi likus valandai iki sutemų. Dėl aštrių kabių nagų ir lengvo svorio jos medžių kamienais ir šakomis bėgioja keturiomis kojomis itin greitai ir staigiai, primenančios voveres. Jos geba atlikti tolimus ir tikslius šuolius iš vieno medžio į kitą. Nakvynei būrys pasirenka tankią medžių lają, kurioje susispaudžia kartu. Ši rūšis yra visaėdė su dideliu poreikiu kaloringam maistui. Vaisiai ir nektaras sudaro didžiąją augalinės mitybos dalį. Jos pasižymi svarbiu ekologiniu vaidmeniu – yra svarbios miško augalų sėklų platintojos. Kadangi jų medžiagų apykaita greita, joms būtini baltymai. Tamarinos aktyviai medžioja stambius vabzdžius, vorus, varles bei nedidelius driežus. Jos laižo iš medžių žievės išsiskiriančius augalų sakus, tačiau pačios žievės graužti negali (tam naudoja kitų gyvūnų ar natūraliai atsiradusias žymes). Gyvena nedidelėmis šeiminėmis grupėmis, kurias paprastai sudaro nuo 3 iki 9 individų. Būryje galioja unikali kooperatinio auginimo sistema. Būryje dauginasi tik viena dominuojanti patelė. Kitos subrendusios patelės patiria hormoninį slopinimą ir pačios jauniklių neveda. Nėštumas trunka apie 140 dienų, po kurio patelė beveik visada gimdo du neidentiškus jauniklius. Kadangi jaunikliai gimsta dideli (gali sudaryti iki 15–20% motinos svorio), juos nešioja ir saugo visi grupės nariai (tėvas ir vyresni broliai/seserys), sugrąžindami motinai tik žindymui. Ši patirtis jauniems būrio nariams būtina, kad vėliau patys išmoktų rūpintis palikuonimis. 

     Laukinėje gamtoje jos sutinkamos Šiaurės vakarų Kolumbijoje, teritorijoje tarp Magdalenos upės (Río Magdalena) rytuose ir Atrato upės (Río Atrato) vakaruose. Pagrindinės išlikusios populiacijos yra susitelkusios Atlantiko, Bolivaro, Suorės ir Kordobos departamentuose. Dėl intensyvios žmogaus ūkinės veiklos – miškų kirtimo galvijų ganykloms, medienos pramonei bei didelėms aliejinių palmių plantacijoms – šie primatai prarado daugiau nei 95–98 % savo pirminių natūralių buveinių.