Naminis šimtakojis (Scutigera coleoptrata) yra Scutigeridae šeimos lūpakojis (Chilopoda) šimtakojis. 

     Tai vidutinio dydžio šimtakojis, kurio suaugusio individo kūno ilgis siekia 20-30 mm, tačiau dėl išskirtinai ilgų kojų gyvūnas vizualiai atrodo gerokai didesnis. Šio šimtakojo kūnas yra pailgas, suplotas ir pasižymi gelsvai pilka arba rusva spalva. Išilgai viso nugaros paviršiaus aiškiai matomos trys tamsios, išilginės juostos, kurios padeda gyvūnui maskuotis aplinkoje. Suaugęs naminis šimtakojis turi tiksliai penkiolika porų ilgų, grakščių ir nariuotų vaikščiojamųjų kojų, kurios yra dryžuotos tamsiais žiedais.Kojų ilgis proporcingai didėja link kūno užpakalio, o paskutinioji pora yra pati ilgiausia ir patelių kūno ilgį gali viršyti net du kartus. Penkiolika kūno segmentų iš viršaus dengia tik aštuoni dideli nugaros skydeliai (tergitai), kurie sutvirtina kūno ašį ir neleidžia jam lankstytis bėgant. Galvos šonuose puikiai matomos didelės, išgaubtos facetinės akys, užtikrinančios puikų regėjimą ir gebėjimą fiksuoti greitai judantį grobį. Ant kaktos yra siūliškos, neįtikėtinai ilgos antenos, sudarytos iš šimtų mikroskopinių segmentų, atliekančių pagrindinę lytėjimo bei uoslės funkciją. Iškart už galvos esančios pirmojo segmento galūnės yra virtusios galingais, į priekį nukreiptais žandikojais, su aštriais nageliais nuodams sušvirkšti. Dėl savo specifinės išvaizdos, ilgų galūnių ir sinchroniško jų judėjimo šis gyvūnas bėgdamas labiau primena didelį vorą nei tipinį šimtakojį.

     Viduržemio jūros regione ir kituose šiltuose kraštuose aptinkami po dideliais akmenimis, pūvančiais rąstais, nukritusiais lapais, miško paklotėje bei giliuose olų urvuose. Vidurio bei Šiaurės Europoje ši rūšis lauke išgyventi negali, todėl pasirenka žmogaus aplinką. Jie apsigyvena šildomuose pastatuose, rūsio patalpose, vonios kambariuose, virtuvėse, požeminiuose komunikacijų tuneliuose ir sienų plyšiuose. Kadangi jų plona chitininė danga lengvai praranda vandenį, o nugariniai kvėptukai neužsiveria, jiems būtinos tamsios ir drėgnos vietos, saugančios nuo mirtinos dehidratacijos. Šie gyvūnai yra tipiški naktiniai medžiotojai, kurie dieną praleidžia absoliučioje tamsioje, o sutemus išeina į atviras sienų bei lubų erdves ieškoti grobio. Tai itin agresyvūs ir greiti plėšrūnai, galintys bėgti iki 40 cm/s greičiu. Jie minta musėmis, uodais, žvyninukais, vorais, prūsokais ir patalinėmis blakėmis, kurias paralyžiuoja stipriais žandikojais sušvirkšdami nuodus. Pajutęs pavojų ar sugriebtas plėšrūno, šimtakojis geba akimirksniu nusimesti vieną ar kelias kojas. Atsiskyrusi koja kurį laiką dar lankstosi ir virpa, nukreipdama užpuoliko dėmesį, o pats gyvūnas sėkmingai pasišalina; prarastos galūnės visiškai atauga po artimiausių nėrimųsi. Patelės pavasarį deda kiaušinius po vieną tiesiai į drėgną dirvą ar plyšius ir juos apvynioja apsauginiu skysčiu. Iš kiaušinėlio išsiritusi lerva turi tik 4 poras kojų, o suaugėlio stadiją (15 porų kojų) pasiekia po šešių nėrimųsi. Tai labai ilgaamžiai nariuotakojai, namų aplinkoje išgyvenantys nuo 3 iki 7 metų.

     Rūšis yra kilusi iš Viduržemio jūros regiono, tačiau dėl globalios prekybos tapo sinantropine (gyvenančia kartu su žmonėmis) ir išplito po visą pasaulį. Lietuvoje pirmą kartą oficialiai užfiksuota palyginti neseniai – 2019 metais Kuršių nerijoje (Kopgalyje). Dėl klimato šiltėjimo bei šildomų patalpų gausos ši rūšis sėkmingai plinta ir pamažu įsitvirtina Lietuvos miestuose.