Paprastasis kirstukas (Sorex araneus) yra kirstukinių (Soricidae) šeimos gyvūnas. 

     Tai smulkus žinduolis, kurio kūno ilgis svyruoja nuo 55 iki 82 mm. Gyvūno uodega yra santykinai ilga, pasiekianti maždaug 32–45 mm, o tai sudaro šiek tiek daugiau nei pusę jo kūno ilgio. Suaugusio individo kūno masė yra nedidelė ir, priklausomai nuo sezono bei maisto gausos, svyruoja tarp 5 ir 12 g. Šios rūšies kailiui būdingas unikalus ir ryškus trijų spalvų perėjimas. Nugara yra tamsiai ruda arba beveik aksominio juodumo, o šonai nusidažę pastebimai šviesesniu, rusvu atspalviu. Pilvo sritis yra šviesiausia – ji būna pilkšvai balta arba gelsva, aiškiai kontrastuojanti su tamsia nugara. Jaunų individų kailis iki pirmojo sezoninio šėrimosi yra žymiai šviesesnis ir pilkesnis nei suaugėlių. Kirstuko galva baigiasi itin judriu, smailu ir ilgu šnipeliu, kuris gausiai apaugęs jautriais lytėjimo plaukais – vibrisėmis. Šio žinduolio akys yra redukuotos ir labai mažos, primenančios aguonos grūdus, o ausų kriauklės – trumpos ir beveik visiškai paslėptos tankiame kailyje. Galūnės yra trumpos, penkiapirštės ir su smulkiais nagais, pritaikytais greitai judėti tarp tankios miško paklotės ir žolių. 

     Dažniausiai aptinkamas mišriuosiuose ir lapuočių miškuose, kuriuose yra storas miško paklotės, samanų bei trūnijančios medienos sluoksnis. Rūšis sėkmingai gyvena upių bei ežerų pakrantėse, drėgnose pievose, krūmynuose, gyvatvorėse ir pelkių pakraščiuose. Žemės ūkio naudmenose jie renkasi kultūrines ganyklas ir laukų pakraščius, kur dirvožemis išlieka pakankamai purus ir drėgnas. Pats urvų beveik nerausia; lizdus įsirengia po medžių šaknimis, akmenimis, pūvančiais rąstais arba užima apleistus pelių bei kurmių požeminius labirintus. Gyvūnas yra aktyvus ištisą parą – tiek dieną, tiek naktį. Jo paros ciklą sudaro trumpi intensyvūs judėjimo bei maitinimosi epizodai, kaitaliojami su poilsio pauzėmis. Sutemus jo aktyvumas tampa dar didesnis. Kaip ir kiti kirstukiniai, paprastasis kirstukas neįminga žiemos miegu. Šaltuoju metų laiku jis išgyvena dėl unikalios anatominės adaptacijos – Dehnelio fenomeno, kurio metu žiemą sumažėja jo kūno masė, kaukolės tūris ir kai kurie vidiniai organai, taip sumažindami bendrą energijos poreikį. Tai itin ėdrus plėšrūnas, per parą suėdantis maždaug tiek maisto, kiek sveria pats. Didžiąją raciono dalį sudaro miško bestuburiai: vabalai (turintys kietą chitiną), sliekai, vabzdžių lervos, vorai, šimtakojai bei moliuskai. Esant progai, gali užpulti smulkius stuburinius gyvūnus (varles, driežus), pelinių graužikų jauniklius, o žiemą minta pelių lavonais. Tai griežtai vienatvę mėgstantys gyvūnai. Kiekvienas individas aktyviai gina savo individualią teritoriją nuo gentainių; agresyvūs susidūrimai dažnai lydimi garsaus caksėjimo ar cviksėjimo. Dauginimosi sezonas tęsiasi nuo balandžio iki rugsėjo. Patelė per šį laikotarpį sugeba išauginti 2–4 vadas, o vienoje vadoje vidutiniškai būna 5–7 jaunikliai. Jaunikliai gimsta akli ir pliki, tačiau vystosi labai sparčiai. 

     Rūšis yra plačiai paplitusi visoje Šiaurės, Centrinėje ir Rytų Europoje. Vienintelė didelė išimtis Vakarų Europoje yra Airija, kurioje šių gyvūnų natūraliai nėra. Pietinė arealo riba driekiasi per šiaurinius Ispanijos, Italijos ir Graikijos regionus. Rytų kryptimi paplitimo arealas tęsiasi per visą Rusijos Sibirą iki pat Baikalo ežero apylinkių, apimdamas dalį Kazachstano, Mongolijos bei šiaurės Kinijos teritorijų. Lietuvoje paprastasis kirstukas yra pats dažniausias kirstukinių šeimos atstovas. Ši rūšis yra tolygiai paplitusi visoje šalyje.