Kirstukiniai (Soricidae) yra žinduolių (Mammalia) šeima. Nors išoriškai jie primena peles ilgais snukučiais arba kurmius, kirstukai priklauso Eulipotyphla būriui ir yra artimesni kurmiams bei ežiams nei graužikams. Tai viena gausiausių žinduolių šeimų pasaulyje, apimanti daugiau nei 300 rūšių. 

     Kirstukinių šeimos žinduoliai pasižymi smulkiu, pailgu kūnu, kurio ilgis svyruoja nuo 3,4 iki 18 cm. Jų galva yra ištįsusi ir baigiasi smailu, judriu, gausiai vibrisėmis apaugusiu šnipeliu. Šių gyvūnų kailis yra trumpas, itin tankus ir švelnus. Kirstukinių akys yra labai mažos, o ausų kriauklės dažniausiai vos matomos arba visiškai paslėptos kailyje. Gyvūnų galūnės yra trumpos ir penkiapirštės, pritaikytos bėgioti, o kai kurių pusiau vandeninių rūšių pirštų pakraščiai turi standžių plaukų plaukiamąjį apvadą. Šeimos atstovų kaukolė yra ilga, siaura, su lėkštu profiliu ir būdingai išplatėjusia smegenine dalimi. Kirstukinių kaukolėje visiškai nėra skruostų lankų (arcus zygomaticus) ir būgninių pūslių (bullae tympanicae). Apatinis žandikaulis pasižymi dviguba sąnarine atauga, suformuojančia unikalią dvigubą jungtį su kaukole. Priekiniai kandžiai yra labai dideli, ilgi ir nukreipti į priekį, o jų viršūnės turi papildomas papildomas keteras. Priklausomai nuo pošeimio, kirstukinių dantų emalis gali būti nusidažęs tamsiai raudona spalva arba išlikti visiškai baltas. Kūno šonuose arba prie uodegos pagrindo šie gyvūnai turi specifines odos liaukas, išskiriančias aštraus kvapo muskusinį sekretą. 

     Dauguma rūšių teikia pirmenybę didelio drėgnumo vietoms – mišriojo bei lapuočių miško paklotei, krūmynams, drėgnoms pievoms ir aukštapelkėms. Jie gyvena viršutiniame dirvožemio sluoksnyje, po nukritusiais lapais, trūnijančia mediena ar samanomis. Atskiros rūšys yra prisitaikę prie ekstremalesnių sąlygų – tundros, sausų stepių, savanų ar net pusdykumių. Specializuotos pusiau vandeninės rūšys (pvz., Neomys gentis) pasirenka gėlųjų vandenų pakrantes – upių, ežerų bei upelių pakraščius. Jų biotopui būtinas švarus vanduo ir gausi pakrantės augalija, kurioje jie rausia urvus su požeminėmis landomis, atsiveriančiomis tiesiai į vandenį. Šie žinduoliai yra aktyvūs visą parą (su trumpomis poilsio pertraukomis) ir ištisus metus. Dėl itin mažo kūno svorio ir didelio santykinio paviršiaus ploto jie žiemą neįminga į žiemos miegą (hibernaciją), o maisto aktyviai ieško po sniegu ir ledu. Kirstukinių medžiagų apykaita yra viena greičiausių tarp visų žinduolių, o jų širdies susitraukimų dažnis gali siekti nuo 1000 iki 1500 kartų per minutę. Kad palaikytų kūno temperatūrą, jie privalo maitintis kas kelias valandas; badavimas ilgiau nei 1–2 valandas šiems gyvūnams yra mirtinas. Tai tipiški vabzdžiaėdžiai, sunaudojantys didžiulius kiekius maisto. Pagrindinį racioną sudaro vabzdžiai, jų lervos, sliekai ir moliuskai. Stambesnės ir vandens rūšys taip pat medžioja smulkias varles, žuveles bei jų ikrus. Kai kurių genčių atstovai naudoja nuodingas seiles grobiui paralyžiuoti. Kirstukiniai pasižymi prastu regėjimu, todėl aplinkoje orientuojasi naudodami puikiai išsivysčiusią uoslę, klausą bei vibrises. Be to, jie geba naudoti paprastą echolokaciją (skleidžia ultragarsinius caksėjimus), kuri jiems padeda tyrinėti urvų labirintus bei miško paklotės struktūrą. Dėl intensyvaus gyvenimo tempo kirstukiniai yra trumpaamžiai ir gamtoje išgyvena vos nuo 0,5 iki 2 metų. Dauginimosi sezonas trunka šiltuoju metų laiku (pavasarį–rudenį). Patelės yra itin vaisingos – per vieną sezoną jos gali išauginti kelias vadas, kurių kiekvienoje būna po 2–8 greitai vystymusi pasižyminčius jauniklius. 

     Kirstukiniai yra natūraliai paplitę Eurazijoje, Afrikoje, Šiaurės Amerikoje ir Pietų Amerikos šiaurės vakarinėje dalyje. Šios šeimos atstovų visiškai nėra Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Antarktidoje ir kai kuriose izoliuotose vandenynų salose.