Raudonžiotė suktoji uolinukė (Stramonita haemastoma) yra pilvakojų moliuskų (Gastropoda), mureksinių (Muricidae) šeimos jūrinė sraigė. Šie moliuskai geriausiai žinomi dėl savo ryškios, raudonai oranžinės kiauto angos ir istorinės reikšmės purpuro gamyboje. 

     Šios sraigės kiautas yra labai storas, tvirtas ir pailgos kiaušinio formos. Suaugusių moliuskų kiauto ilgis dažniausiai svyruoja nuo 5 iki 10 centimetrų. Išorinė kiauto dalis būna pilkšvai ruda, gelsva arba tamsiai pilka su neryškiu raštu. Ryškiausias bruožas yra didelė kiauto anga, pasižyminti intensyvia raudonai oranžine spalva. Paviršius yra nelygus, padengtas spiralinėmis briaunomis ir smulkiais gumburėliais. Kiautą sudaro kelios vijos, iš kurių paskutinė yra pati didžiausia ir labiausiai išpūsta. Sraigės kiauto viršūnė yra trumpa, smaili ir aiškiai išreikšta. Angą uždaro tvirtas, raginis dangtelis, saugantis moliuską nuo išdžiūvimo. Burnos ertmėje yra tvirta radulė (liežuvis su dantukais), skirta grobio kiautams gręžti. Kūno viduje yra speciali hipobranchinė liauka, išskirianti skystį, kuris šviesoje virsta purpuru. 

     Pagrindinis jų biotopas yra uolėtos pakrantės, kur sraigės tvirtai prisitvirtina prie uolų, akmenų, molų ir kitų kietų dirbtinių struktūrų. Jos dominuoja potvynių ir atoslūgių zonoje, kur vandens lygis nuolat keičiasi. Moliuskai taip pat aptinkami potvynių baseinuose ir sekliame sublitoraliniame vandenyje iki kelių metrų gylio. Šios sraigės yra morfologiškai prisitaikiusios išgyventi stipraus bangavimo ir srovių veikiamose vietose. Jos renkasi biotopus, kuriuose gausu maisto šaltinių – ypač midijų, austrių bei dygiaodžių kolonijų. Rūšis klesti šiltuose Viduržemio jūros, Karibų jūros ir Atlanto vandenyno pakrančių vandenyse. Šios sraigės yra skirtalytės (egzistuoja patinai ir patelės). Apvaisinimas vyksta vidiniu būdu po poravimosi. Patelės pavasarį ir vasarą ant uolų deda tankius kapsulių rinkinius. Viename rinkinyje gali būti nuo 20 iki 150 kūginių kapsulių, o kiekvienoje jų – nuo 500 iki 6 000 kiaušinėlių. Kapsulės iš pradžių būna balkšvos ar gelsvos, o vėliau, lervoms vystantis, tampa purpurinės. Maždaug po dviejų savaičių iš kapsulių išsirita laisvai plaukiojančios veligerio lervos. Jos praleidžia planktone iki 90 dienų, o tai leidžia šiai rūšiai srovių pagalba nukeliauti itin didelius atstumus. Jaunos sraigės lytinę brandą pasiekia per 8–12 mėnesių, kai jų kiautas užauga iki maždaug 50 mm ilgio. Nors natūralioje aplinkoje dėl didelio plėšrūnų spaudimo daugelis sraigių žūsta anksti, optimaliomis sąlygomis jos gali išgyventi nuo 5 iki 20 metų. Medžiodama dvigeldžius moliuskus, sraigė ne tik gręžia jų kiautus radule, bet ir suleidžia stiprių proteolitinių (baltymus skaidančių) fermentų bei toksinų. Šis cheminių medžiagų kokteilis paralyžiuoja aukos raumenis, todėl jos kiautas prasiveria savaime. Nors jos yra specializuotos austrių ir midijų plėšrūnės, jos lengvai prisitaiko prie naujų invazinių rūšių, pavyzdžiui, Viduržemio jūroje jos pradėjo aktyviai maitintis invaziniais moliuskais, nes iš jų gauna daugiau energijos. 

     Stramonita haemastoma yra itin plačiai paplitusi jūrinių sraigių rūšis, aptinkama abiejose Atlanto vandenyno pusėse, Viduržemio jūroje bei dalelėje Ramiojo vandenyno. Rūšis istoriškai buvo itin gausi visame Viduržemio jūros baseine. Rytinėje Viduržemio jūros dalyje (prie Izraelio, Libano, Sirijos) XXI a. pradžioje šių sraigių populiacija dėl neaiškių ekologinių priežasčių staigiai sunyko ir iki 2016 metų beveik visiškai išnyko.