Striguliniai (Strigulaceae) yra pagrindinė ir didžiausia striguliečių (Strigulales) eilės kerpėjančių grybų šeima. Šiai šeimai priklauso apie 140 rūšių, kurios skirstomos į maždaug 14 genčių. 

     Jų gniužulas (talas) yra itin plonas, žiauberiškas (plutelinis), dažnai augantis tiesiai po augalo lapo odele arba ant jos. Šie grybai suformuoja smulkius, juodus, kolbos ar rutulio formos vaisiakūnius, vadinamus netikraisiais periteciais (pseudoteciais). Vaisiakūniai būna iš dalies arba visiškai panirę į bendrą hifų audinį – stromą, o viršūnėje turi mažą angelę (ostiolę) sporoms skleistis. Jų viduje esantys aukšliai turi dvigubas sieneles, kurios veikia elastingai ir aktyviai iššauna subrendusias sporas. Pačios aukšliasporės yra pailgos, verpstės arba kiaušinio formos, visiškai bespalvės ir turi vieną ar kelias skersines pertvaras. Šeimos atstovai labai dažnai išvysto nelytinio dauginimosi struktūras – pyknes (piknides), kurios išoriškai primena dar mažesnius juodus taškelius. Šių pyknių viduje subręstančios nelytinės sporos (konidijos) dažnai turi specifines gleivingas, siūliškas ataugas, padedančias joms prilipti prie naujų lapų. 

     Apie pusė visų šios šeimos rūšių įsikuria ant amžinai žaliuojančių, odiškų plačialapių augalų (pvz., kamelijų, laurų) lapų viršutinės, o kartais ir apatinės pusės. Ideali aplinka joms yra stabilūs, žmogaus nepaliestų atogrąžų lietaus miškų žemutiniai ardai, kur vyrauja didelė oro drėgmė ir šešėliai. Kita dalis šeimos rūšių sugeba gyventi vidutinių platumų ar šiltesniuose regionuose, tačiau ten jos renkasi medžių žievę arba drėgnas, pavėsingas uolas. Daugelis Strigula genties kerpių grybiena (hifai) auga ne ant lapo, o įsiterpia tiesiai po lapo odele (kutikula), įsitaisydama tarp augalo ląstelių sluoksnių. Šie grybai gyvena simbiozėje su specifiniais Cephaleuros arba Phycopeltis genčių žaliadumbliais (kurie dėl karotinoidų dažnai atrodo oranžiniai ar gelsvi). Įdomu tai, kad Cephaleuros dumbliai patys savaime yra pusiau parazitiniai augalų dumbliai, tačiau grybas juos „prijaukina“ kerpės simbiozei. Nors grybas auga augalo lapo audiniuose, jis nežudo šeimininko ląstelių. Kerpė maitinasi dumblių fotosintezės metu pagamintais angliavandeniais, o iš lapo ima tik minimalų kiekį drėgmės bei mineralinių medžiagų. Dėl itin jautrios biologijos ir lėto augimo šios šeimos kerpės laikomos senųjų miškų indikatoriais. Jei miškas pradedamas kirsti ar keičiasi jo mikroklimatas (sausėja oras), striguliniai grybai iškart išnyksta.

     Didžioji dauguma šios šeimos kerpių yra paplitusios drėgnuosiuose tropikų ir subtropikų lietaus miškuose Pietų Amerikoje, Centrinėje Afrikoje bei Pietryčių Azijoje. Šiuose regionuose jos gyvena kaip vieni labiausiai prisitaikiusių foliikolinių organizmų, augančių tiesiai ant amžinai žaliuojančių augalų lapų paviršiaus. Tuo tarpu vidutinių platumų klimato zonose bei Lietuvoje šie grybai yra ypatingai reti, nes mūsų šalyje trūksta tropinio mikroklimato ir jiems tinkamų laukinių visžalių plačialapių augalų buveinių.