Kiauliniai (Suidae) yra porakanopių (Artiodactyla) žinduolių šeima, kuriai priklauso kiaulės, šernai, karpočiai ir babirusos. Šiuo metu išskiriama 18 gyvų (išlikusių) rūšių, priklausančių 6–8 gentims. 

     Šios šeimos gyvūnai pasižymi masyviu, statinės formos kūnu ir trumpomis, stipriomis kojomis. Kiekviena koja turi po keturis pirštus, tačiau gyvūnai vaikšto remdamiesi tik dviem viduriniais pirštais, pasibaigiančiais stipriomis kanopomis. Jų galva yra didelė, pleišto formos, palaipsniui pereinanti į ilgą snukį. Charakteringiausias morfologinis bruožas yra judrus, suaugęs iš kremzlės snukio diskas, skirtas dirvožemiui knisti. Viršutiniai ir apatiniai iltiniai dantys nuolat auga ir virsta į išorę arba į viršų išriestomis iltimis. Šie gyvūnai turi storą odą, kurią dažniausiai dengia reti, šiurkštūs šeriuoti plaukai. Ausys yra vidutinio dydžio, stačios arba nulėpusios, o akys – mažos ir giliai įdubusios. Kiaulinių uodega yra trumpa, dažnai plona, kartais pasibaigianti šerių kuokštu. Jų skrandis yra paprastas, dviejų kamerų, todėl morfologiškai jie skiriasi nuo sudėtingą virškinimo sistemą turinčių atrajotojų. Patinai vizualiai yra stambesni už pateles ir turi kur kas labiau išreikštas, masyvesnes iltis. 

     Kiaulinių šeimos gyvūnai pasižymi išskirtiniu ekologiniu plastiškumu, todėl natūraliai apgyvendina labai įvairius biotopus Senajame pasaulyje. Pagrindinė buveinių sąlyga – vandens šaltinių prieinamumas ir pakankama augalija, suteikianti maisto bei slėptuvę.
Didžioji dalis rūšių, pvz., šernas (Sus scrofa) ar krūmyninė kiaulė (Potamochoerus porcus), renkasi tankius lapuočių bei mišrius miškus, drėgnas atogrąžų miškų tankynes ir paupių sąžynus. Afrikiniai karpočiai (Phacochoerus) yra prisitaikę gyventi sausesnėse atvirose savanose, masiškai paplitusiose pievose ir krūmokšnių biotopuose. Dauguma rūšių nevengia pelkių, nendrynų ir potvynių zonų, kur dirva yra minkšta ir lengvai knisama. Dėl didelio prisitaikymo laukiniai kiauliniai sėkmingai išnaudoja žemės ūkio naudmenas, priemiesčių zonas bei krūmynus. Šie gyvūnai yra aktyvūs daugiausia prietemoje arba naktį, tačiau visiškai saugiose buveinėse ar tam tikruose regionuose (pvz., karpočiai savanoje) išlaiko dieninį aktyvumą. Visi kiauliniai yra tipiški visaėdžiai (išskyrus kai kurias rūšis, pvz., didžiąją miškinę kiaulę, kuri yra labiau žolėdė). Mitybos pagrindą sudaro šaknys, gumbai, nukritusios sėklos, vaisiai, žolė, o taip pat sliekai, vabzdžių lervos, smulkūs stuburiniai ir dvėseliena. Kadangi kiauliniai neturi funkcionalių prakaito liaukų, jie yra itin jautrūs perkaitimui. Karštomis dienomis jie vėsinasi voliodamiesi purve – šis elgsenos bruožas (purvo vonios) ne tik reguliuoja kūno temperatūrą, bet ir apsaugo storą odą nuo parazitų bei saulės nudegimų. Patelės su jaunikliais jungiasi į pastovias socialines grupes – bandas, o suaugę patinai, pasibaigus rujos laikotarpiui, dažniausiai gyvena pavieniui. Pasižymi didžiausiu vislumu tarp visų stambiųjų kanopinių gyvūnų. Nėštumas trunka apie 114–130 dienų (priklausomai nuo rūšies), o vadoje patelė atveda nuo 1 iki 12 jauniklių. Prieš paršiavimąsi patelė iš žolių ir šakų įrengia saugų guolį. Jaunikliai subręsta greitai ir lytinę brandą pasiekia maždaug per 1–1,5 metų. 

     Natūraliai šie gyvūnai išsivystė ir paplito trijuose žemynuose. Šernai (Sus scrofa) istoriškai apgyvendino visą Europą, Šiaurės Afriką ir Aziją iki pat Tolimųjų Rytų bei Indonezijos salų. Pietų Azijoje (pvz., Himalajų papėdėse) aptinkamas itin retas nykštukinis šernas. Afrikoje (į pietus nuo Sacharos) gyvena didžioji dalis endeminių genčių: afrikiniai karpočiai savanose, krūmyninės kiaulės miškuose bei krūmynuose ir didžiosios miškinės kiaulės atogrąžų tankynėse. Malaizijos archipelagas ir aplinkinės salos yra evoliuciškai izoliuotų rūšių namai. Indonezijos Sulavesio ir aplinkinėse salose natūraliai paplitusios unikalios babirusos (Babyrousa). Dėl naminių kiaulių (Sus scrofa domesticus) prijaukinimo, transportavimo ir laukinių šernų introdukcijos medžioklei, šeimos atstovai šiandien gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Šiaurės ir Pietų Amerikoje laukinių kiaulinių natūraliai nebuvo (vietiniai pekariai priklauso Tayassuidae šeimai). Europiečių atvežtos kiaulės ir šernai sulaukėjo, suformavo milžiniškas populiacijas ir tapo invazinėmis rūšimis. Į Australiją, Naująją Zelandiją bei Naująją Gvinėją gyvūnai buvo įvežti kolonizatorių. Šiuo metu laukinės kiaulės užima didžiulius šių regionų plotus ir daro didžiulę žalą vietinėms ekosistemoms.