Tikrasis paąžuolis (Suillellus luridus) yra baravykinių (Boletaceae) šeimos grybų rūšis. 

     Šio grybo kepurėlė mėsinga ir stambi, pasiekianti iki 20 cm skersmens. Paviršius aksomiškas, jo spalvinė gama varijuoja nuo alyvuogių rudos, rudai pilkos iki nešvariai gelsvos. Apatinėje kepurėlės pusėje esantis vamzdelinis himenoforas yra iki 2 cm storio, o patys jauni vamzdeliai iš pradžių būna geltoni. Šie vamzdeliai užsibaigia smulkiomis poromis, kurios greitai nusidažo ryškia oranžine, raudonai purpurine arba rudai raudona spalva. Šį himenoforo paviršių net švelniai paspaudus ar kitaip mechaniškai pažeidus, poros akimirksniu nusidažo tamsiai mėlyna spalva. Masyvus, cilindriškas arba apačioje gumbiškai sustorėjęs kotas užauga iki 15 cm ilgio ir 5 cm storio. Šio koto paviršius yra geltonai oranžinis, o jo viršutinį bei vidurinį trečdalį dengia specifinis, iškilus, stambias akutes turintis raudonų gyslelių tinklelis. Mėsinga ir tanki vaisiakūnio trama yra citrinos geltonumo, tačiau prie koto pagrindo ji turi purpurinį atspalvį. Perlaužta arba įpjauta trama, reaguodama su atmosferos deguonimi, per kelias sekundes intensyviai pamėlynuoja, o vėliau šis melsvumas išblunka iki pilkšvų tonų. Himenyje bręstančios papėdsporės yra pailgos, beveik verpstės pavidalo, o bendras jų miltelių atspaudas pasižymi alyviškai ruda spalva. 

     Kaip rodo rūšies pavadinimas, pagrindinis šio grybo mikorizinis partneris yra ąžuolas (Quercus). Visgi, baravykas paąžuolis neretai aptinkamas ir kituose šviesiuose lapuočių miškų bei antropogenizuotų teritorijų biotopuose – po liepomis (Tilia), bukais (Fagus) ar beržais (Betula). Skirtingai nuo daugelio kitų baravykinių, kurie teikia pirmenybę rūgštiesiems miško dirvožemiams, Suillellus luridus auga tik kalkinguose, humusinguose bei šarminiuose dirvožemiuose. Grybas yra termofiliškesnis už tikrinį baravyką, todėl renkasi atviras, gerai saulės įšildomas, šviesias ir žolėtas vietas – pamiškes, parkų vejas, retus ąžuolynus ar mišrius šviesius lapuočių medynus. Ši rūšis yra ektomikorizinis simbiotrofas, formuojantis abipusiai naudingą ryšį su sumedėjusių augalų šaknų sistemomis. Požeminė grybiena (hifai) glaudžiai apgaubia medžio partnerio šakneles, padidindama vandens bei tirpių mineralinių medžiagų (ypač fosforo junginių) pasisavinimo efektyvumą, o mainais gauna augalo susintetintus asimiliatus (angliavandenius). Vegetatyvinis micelis dirvožemyje funkcionuoja nuolat, tačiau vaisiakūniai formuojasi tik pasiekus optimalų hidroterminį režimą. Lietuvoje šis procesas intensyviausiai vyksta nuo rugpjūčio iki rugsėjo mėnesio, nors palankiais metais pirmieji vaisiakūniai gali išaugti jau vasaros pradžioje ar net pavasario pabaigoje. Baravykas paąžuolis yra valgomas, tačiau tik gerai išvirtas. Žalias arba nepakankamai termiškai apdorotas grybas sukelia stiprius virškinamojo trakto sutrikimus. Šį grybą griežtai draudžiama vartoti kartu su alkoholiniais gėrimais. 

     Ši rūšis yra plačiai paplitusi visoje Centrinėje ir Pietų Europoje, kur plyti dideli kontinentinių ąžuolynų bei bukynų masyvai. Šiaurės Europoje (Skandinavijos pietinėje dalyje ir Baltijos regione) grybas pasiekia savo šiaurinę paplitimo ribą, todėl čia aptinkamas kur kas sporadiškiau ir rečiau. Be Europos, Suillellus luridus natūraliai auga Vakarų Azijoje (pvz., Turkijoje (Anatolijoje), Izraelyje, Kipre ir Irane), Rytų Azijoje (pvz., Kinijos provincijose, tokiose kaip Junanas ir Sičuanas), Šiaurės Afrikoje bei Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje. Taip pat yra užfiksuotų šios rūšies radaviečių tam tikrose Australijos dalyse. Lietuvos teritorijoje baravykas paąžuolis oficialiai laikomas nereta, vietomis gana dažna rūšimi.