Sraigė Theba pisana yra sraiginių (Helicidae) šeimos pilvakojis moliuskas. 

     Ši sraigė vidutinio dydžio, rutuliškos formos ir tvirtu kalkiniu kiautu. Suaugusio moliusko kiauto aukštis siekia 9–20 mm, o plotis sudaro apie 12–25 mm. Kiauto viršūnė yra smaila, o vijų skaičius paprastai svyruoja nuo keturių iki puspenktos. Paviršiaus foninė spalva yra balta arba kreminė, su šviesiai gelsvu atspalviu. Ant vijų išilgai išsidėsto kintantis skaičius tamsiai rudų ar juodų spiralinių juostų. Anga yra ovalios arba pusmėnulio formos, su šiek tiek atverstu kraštu. Gili bamba yra labai siaura, ją iš dalies dengia atlenktas vidinis angos kraštas. Minkštasis moliusko kūnas yra šviesiai pilkos, gelsvos arba rusvos spalvos. Ant galvos esanti viršutinė čiuptuvų pora turi išvystytas akis viršūnėse. Šliaužiamasis organas, vadinamas koja, yra platus, plokščias ir gleivėtas. Kvėpavimo anga yra dešinėje mantijos pusėje, šalia mantijos briaunos krašto. 

     Pajūrio kopos ir smėlynai yra labiausiai šiai rūšiai būdingas biotopas. Sraigės puikiai toleruoja druskingą aplinką ir gali gyventi net menkai augalija sutvirtintame smėlyje. Moliuskai dažnai aptinkami Viduržemio jūros regiono tipo krūmynuose, kur vyrauja kietalapiai ir sausrą pakeliantys augalai. Sraigės aktyviai apgyvendina žmogaus pakeistas teritorijas: pakelių pamiškes, dirvonus, sodus, vynuogynus, citrusinių augalų plantacijas ir javų pasėlius. Ši rūšis yra mėgstanti šilumą, todėl natūraliai negyvena regionuose, kur būdingos stiprios žiemos šalnos, nes jos organizmas nėra pritaikytas ištverti įšalo. Vasaros sausrų metu, kai žemės paviršius įkaista iki gyvybei pavojingos temperatūros, sraigės masiniu būdu lipa vertikaliai aukštyn ant augalų stiebų, tvorų ar stulpų. Ten jos kalkine gleivių plėvele sandariai užveria kiauto angą ir laukia vėsesnių ar drėgnesnių orų. Theba pisana yra augalėdis moliuskas. Ji minta gyvų augalų lapais, stiebais, žiedais ir vaisiais, o trūkstant maisto – ir sausomis augalinėmis atliekomis. Kaip ir dauguma plautinių sraigių, ši rūšis yra hermafroditai (kiekvienas individas turi ir vyriškuosius, ir moteriškuosius lytinius organus), tačiau joms reikalingas kryžminis apvaisinimas. Poravimosi metu jos naudoja specialias kalkines adatėles, vadinamas „meilės strėlėmis“. Kiaušinius deda rudens arba žiemos metu į kelis centimetrus išraustas duobutes drėgnoje dirvoje. Viduržemio jūros regione jų gyvenimo ciklas dažniausiai yra dvimetis. Lytinę brandą sraigės pasiekia maždaug po vienerių metų, o maksimalų kiauto dydį užaugina antraisiais gyvenimo metais. Kiauto spalvos kintamumas (nuo visiškai baltos iki dryžuotos) yra tiesiogiai susijęs su termoreguliacija. Visiškai balti individai lėčiau įkaista saulėje, todėl vasarą jie dažniau aptinkami visiškai atvirose, saulėtose vietose, o dryžuoti moliuskai renkasi šešėlius krūmų tankmėje. 

     Theba pisana yra kilusi iš Viduržemio jūros regiono ir Vakarų Europos pakrančių, kur natūraliai apgyvendina šiltas, smėlėtas teritorijas. Žmogaus veiklos dėka ši rūšis kaip invazinė išplito į Pietų Afriką, Šiaurės Amerikos dalis bei Australiją, kur tapo rimtu žemės ūkio kenkėju.