Rausvoji kedenė (Usnea rubicunda) yra kežinių (Parmeliaceae) šeimos kerpių rūšis. 

     Kerpės gniužulas yra krūmiškas, ištįsęs, primenantis barzdą ar plaukų sruogas. Pagrindinis šios rūšies bruožas yra išskirtinė raudonai oranžinė, rausva arba rūdžių spalva. Šį atspalvį lemia išoriniame sluoksnyje, vadinamame žieve, besikaupiantys specifiniai pigmentai. Pagrindinės kerpės šakos yra cilindriškos, stambios ir tvirtos, o link viršūnėlės jos palaipsniui plonėja. Šakų paviršius nėra lygus – jį tankiai nusėja smulkūs gumburėliai ir karputės. Kerpės viduje esanti šerdis yra balta, tanki ir elastinga, o centrinė ašis – kieta. Ant gniužulo paviršiaus dažnai formuojasi izidės ir soredžiai, skirti vegetatyviniam organizmo dauginimuisi. Šios dauginimosi struktūros suteikia kerpei miltuotą arba grūdėtą išvaizdą. Prisitvirtinimo prie medžio žievės vieta arba pagrindas paprastai būna pastebimai tamsesnis, pajuodęs. Ši kerpių rūšis neturi lapuotų dalių, todėl visa jos struktūra skirta maksimaliai sugerti drėgmę iš oro. 

     Tai epifitinė rūšis, auganti ant medžių bei krūmų žievės. Ji dažniausiai renkasi senus lapuočius medžius (pavyzdžiui, ąžuolus, guobas), o tropiniuose regionuose įsikuria net ant kaktusų. Labai retais atvejais gali augti ant yrančios medienos ar uolų. Ši kerpė reikalauja atvirų, šviesių ir vėjuotų vietų. Ji dažnai aptinkama pajūrio viržynuose, retuose miškuose, kalnų rūko miškuose (debesų miškuose) ar pakelėse, kur gauna daug tiesioginių saulės spindulių bei drėgmės iš lietaus ar rūko. Kaip ir dauguma kedenės genties atstovų, Usnea rubicunda yra ypatingai jautri oro taršai, ypač sieros dioksidui (SO₂). Užterštose teritorijose ji nesugeba išgyventi, todėl jos buvimas ekosistemoje indikuoja itin švarų orą. Kerpės pagrindą (gniužulą) formuoja aukšliagrybis (Ascomycota), o fotosintezę vykdo žaliadumbliams priklausantis fotobiontas (Trebouxia genties dumblis). Dumblis aprūpina organizmą angliavandeniais, o grybiena saugo jį nuo išdžiūvimo ir siurbia vandenį bei mineralus iš aplinkos. Ši rūšis beveik niekada neformuoja apotecijų (lytinio dauginimosi organų). Ji dauginasi vegetatyviniu (nelytiniu) būdu per soredžius ir izides – smulkius gniužulo darinius, kuriuose yra ir grybo gijų, ir dumblo ląstelių. Šias daleles perneša vėjas, vandens lašai, paukščiai ar vabzdžiai. Patekusios į palankią aplinką, jos išauga į naują kerpės gniužulą. Jos gniužule gausu antrinių metabolitų, iš kurių svarbiausia yra kedeninė rūgštis (usnic acid). Ši medžiaga veikia kaip stiprus natūralus antibiotikas, saugantis kerpę nuo kenksmingų mikroorganizmų, žolėdžių ir UV spinduliuotės. 

     Rūšis aptinkama vidutinių platumų bei tropiniuose regionuose Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje, Rytų Azijoje bei Šiaurės Afrikoje. Šiaurės Europoje (pavyzdžiui, Skandinavijoje) ji yra itin reta.