Paprastasis amalas (Viscum album) yra santalinių (Santalaceae) šeimos visžalis pusiau parazitinis augalas.

     Tikrųjų šaknų neturi. Vietoj jų išvysto haustorijas (siurbtukus), kurios įsiskverbia į šeimininko medžio apytakos audinius (ksilemą), kad pasisavintų vandenį ir mineralines medžiagas. Stiebas sumedėjęs, žalias (vykdo fotosintezę), nariuotas, tariamai dichotomiškai (dvišakai) šakotas. Šakojimosi vietose susidaro sustorėję bambliai. Krūmas paprastai būna rutulio formos, 30–80 cm (kartais iki 1,5 m) skersmens. Lapai visžaliai, priešiniai, odiški ir stori. Jų forma pailga, liežuviška arba menteliška, 2–8 cm ilgio. Spalva gelsvai žalia, gyslotumas lygiagretus. Augalas yra dvinamis (vyriški ir moteriški žiedai auga ant skirtingų individų). Žiedai smulkūs (2–3 mm), gelsvai žali, bekočiai, susitelkę po 3–5 stiebų viršūnėse. Žydi kovo–balandžio mėnesiais. Vaisiai tai balta, rutuliška netikroji uoga (apie 1 cm skersmens). Viduje yra viena (rečiau 2–5) sėkla, apsupta labai lipnios medžiagos – viscino. Šis lipnumas leidžia sėkloms prikibti prie paukščių snapų ar kojų ir taip išplisti ant naujų medžių šakų. 

     Jis auga ant kitų medžių (obelų, liepų, beržų, kėnių) šakų, iš kurių siurbia vandenį ir mineralines medžiagas, tačiau pats vykdo fotosintezę. Visos augalo dalys yra nuodingos dėl jose esančių viskotoksinų ir lektinų, todėl savarankiškai vartoti jį pavojinga. Amalų preparatai vartojami kraujospūdžiui mažinti, aterosklerozei bei nerviniams sutrikimams gydyti. Moksliniuose tyrimuose amalo ekstraktai naudojami kaip papildoma terapija vėžio gydyme imuninei sistemai stiprinti. Naudojamas kaip ingredientas, kuris ramina sudirgusią odą, mažina niežulį ir pasižymi antioksidacinėmis savybėmis. Europoje amalas yra populiarus Kalėdų simbolis. Tikima, kad po juo pasibučiavus lydi sėkmė, o senovės kultūrose jis laikytas gyvybės ir vaisingumo ženklu. 

     Natūralus arealas apima beveik visą Europą (išskyrus pačią šiaurę – Suomiją, šiaurinę Rusiją – ir Airiją), Vakarų ir Vidurio Aziją (nuo Irano iki Himalajų ir Kinijos) bei šiaurės rytų Afriką (Alžyrą). Žmogaus pagalba augalas pateko ir į Šiaurės Ameriką (pavyzdžiui, Kaliforniją JAV bei Britų Kolumbiją Kanadoje). Amalas teikia pirmenybę švelniam okeaniniam klimatui. Jo plitimą riboja itin žema žiemos temperatūra (paprastai ne žemesnė nei –7 °C) ir vėsi vasara. Lietuva yra šiauriniame šio augalo paplitimo arealo pakraštyje, todėl čia jis aptinkamas ne visur. Dažniausiai sutinkamas Pietų ir Pietryčių Lietuvoje.