Denstetijiniai (Dennstaedtiaceae) yra papartūnų (Polypodiopsida) klasės, šertviečių (Polypodiales) eilės sporinių induočių augalų šeima. Šiai šeimai priklauso apie 10–11 genčių ir maždavyk 240–270 rūšių. 

     Šeimos augalai išsiskiria ilgais, giliai žemėje šliaužiančiais ir gausiai šakotais šakniastiebiais. Šakniastiebius dengia tankūs plaukeliai, o tikrieji žvyneliai jiems visiškai nebūdingi. Lapai dažniausiai būna dideli, platūs ir kelis kartus plunksniškai suskaldyti. Išilginėje lapkočio pusėje aiškiai matomas gilus griovelis. Sorai formuojasi išskirtinai ant segmentų kraštų arba labai arti jų. Sporanges saugo specialios taurelės arba gaubtelio formos tikrosios induzijos. Kai kurių genčių sporanges papildomai dengia atlenktas, pakitęs lapo lakšto kraštas. Šių paparčių sporos yra trikampės piramidės arba abipusiai simetriškos formos. Mechaninį lapų tvirtumą užtikrina sudėtinga indų ryšulių sistema. Šaknų sistema yra pridėtinė, tanki ir išsivysto tiesiogiai iš šliaužiančio šakniastiebio. 

     Šios šeimos paparčiai dažniausiai veši vidutinio drėgnumo ir drėgnuose spygliuočių, mišriuose bei lapuočių miškuose, kur sudaro tankų žolinės dangos ardą. Daugelis rūšių (ypač didžialapis šakys) puikiai toleruoja tiesioginę saulės šviesą, todėl sparčiai plinta kirtavietėse, degimvietėse, pamiškėse ir apleistose ganyklose. Augalai teikia pirmenybę rūgštiems, maisto medžiagomis skurdiems arba vidutiniškai turtingiems, smėlingiems ir lengviems dirvožemiams. Nors didžiausia genčių įvairovė aptinkama drėgnuose atogrąžų ir subtropikų miškuose, atskiros rūšys yra prisitaikiusios prie vėsaus vidutinių platumų klimato. Kaip ir visiems paparčiams, jiems būdinga aiški gyvenimo ciklo kartų kaita, kurioje dominuoja sporofitas – didysis žalias augalas su lapais ir šakniastiebiais. Vasaros pabaigoje lapų apatinėje pusėje esančiuose soruose subręsta ir atsiveria sporangės, kurios vėjo pagalba išbarsto milijonus mikroskopinių sporų. Iš sudygusios sporos drėgnoje žemėje išauga mažas, širdelės formos žalias gamtosulas, ant kurio susiformuoja vyriškieji ir moteriškieji lytiniai organai. Kad įvyktų apvaisinimas ir pradėtų augti naujas papartis, aplinkoje būtina lašelinė drėgmė (vanduo), kuria vyriškosios ląstelės nuplaukia iki kiaušialąstės. Pagrindinis šių augalų išlikimo būdas – galingi požeminiai šakniastiebiai kasmet paauga ir leidžia naujus ūglius, suformuodami didžiulius klonus, galinčius gyvuoti dešimtmečius. Paparčių biologinė ypatybė yra fitotoksinių medžiagų gamyba; jie išskiria cheminius junginius, kurie slopina kitų augalų sėklų dygimą aplinkui ir saugo nuo kenkėjų.