Didžialapis šakys (Pteridium aquilinum) yra denstetijinių (Dennstaedtiaceae) šeimos daugiametis žolinis papartis. Tai yra stambiausias ir vienas dažniausių paparčių Lietuvoje. 

     Palankiose augavietėse šio augalo lapalakštis kartu su standžiu lapkočiu gali išaugti net iki dviejų metrų ilgio. Po žeme slepiasi ilgas, horizontaliai šliaužiantis, gausiai šakotas ir giliai įsiterpęs juodas šakniastiebis. Stambus, sumedėjęs ir kietas lapkotis išilginėje viršutinėje pusėje turi aiškiai matomą gilų griovelį. Iš žemės kasmet išauga tik po vieną pavienį lapą, todėl šis augalas nesuformuoja kitiems paparčiams būdingų skrotelių. Odiškas ir kietas lapalakštis yra trikampiškos formos bei kelis kartus plunksniškai suskaldytas į smulkesnius segmentus. Subrendęs lapalakštis dažniausiai būna pasviręs horizontaliai ir savo išvaizda šiek tiek primena skėtį. Linijiniai sorai formuojasi apatinėje lapo pusėje ir yra išsidėstę išskirtinai išilgai segmentų kraštų. Bręstančias sporangias nuo aplinkos poveikio saugo užsirietęs ir pakitęs pats lapo lakšto kraštas. Iš sudygusių abipusiai simetriškų arba piramidinių sporų išsivysto savarankiškas, širdelės formos žalias gamtosulas. 

     Augalas dažniausiai veši šviesiuose pušynuose, beržynuose, mišriuose miškuose, pamiškėse bei miško aikštelėse. Tai tipiškas kirtaviečių, gaisraviečių, degimviečių ir apleistų ganyklų augalas, kuris pirmasis kolonizuoja atviras erdves. Skirtingai nuo daugelio kitų paparčių, šakys puikiai toleruoja, o dažnai ir teikia pirmenybę tiesioginei saulės šviesai. Augalas geriausiai auga rūgščiuose, lengvuose, smėlinguose ir maisto medžiagomis skurduose dirvožemiuose. Pagrindinis augalo plitimo būdas – galingi požeminiai šakniastiebiai kasmet paauga po kelis metrus, leisdami naujus ūglius ir suformuodami milžiniškus genetinius klonus. Kadangi šakniastiebiai slepiasi giliai po žeme (kartais net iki 50–100 cm gylyje), šakys lengvai išgyvena miško gaisrus ir po jų atželia pirmasis. Vasaros pabaigoje sporangėse subręsta milijonai sporų, kurias vėjas išnešioja dideliais atstumais. Iš sudygusios sporos drėgnoje dirvoje išauga trumpalaikis, širdelės formos žalias gamtosulas, ant kurio po apvaisinimo (būtina lašelinė drėgmė) pradeda augti naujas papartis. Šakys į dirvą išskiria fitotoksines medžiagas, kurios stabdo kitų augalų bei medžių sėklų dygimą, taip sumažindamas konkurenciją dėl šviesos ir maisto medžiagų. Pavasarį (gegužės mėnesį) iš žemės išlenda susisukę ūgliai, o po pirmųjų rudens šalnų viršžeminė lapų dalis greitai pagelsta, nudžiūsta ir suformuoja storą, lėtai pūvantį paklotės sluoksnį. 

     Šis papartis auga visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Jis aptinkamas tiek šiaurės, tiek pietų pusrutulių vidutinio klimato juostose, subtropikuose ir tropiniuose regionuose. Augalas visiškai neauga tik pačiose atšiauriausiose poliarinėse srityse (tundroje) ir itin sausose dykumose. Kalnuotose vietovėse jis gali pakilti iki pat subalpinės zonos, jei tik randa pakankamai gilaus dirvožemio sluoksnio. Didžialapis šakys yra ypač dažnas ir gausus augalas visoje Lietuvos teritorijoje. Didžiausios šio paparčio populiacijos ir vientisi sąžalynai telkiasi Pietų, Rytų ir Vakarų Lietuvoje.