Papartiniai (Dryopteridaceae) yra papartūnų (Polypodiopsida) klasės, šertviečių (Polypodiales) eilės šeima. Tai viena didžiausių paparčių šeimų, kuriai priklauso apie 1700 rūšių.

     Šie augalai yra daugiamečiai žoliniai sporiniai induočiai, pasižymintys stambiais, kylančiais arba šliaužiančiais šakniastiebiais. Šių augalų šakniastiebiai ir lapkočių pagrindai yra tankiai apaugę stambiais, nepermatomais, plėviškais žvyneliais, saugančiais jaunus audinius nuo nepalankių aplinkos veiksnių. Lapalakščiai dažniausiai būna vienodi (monomorfiniai) ir sudėtingai plunksniški, o jauni lapai pavasarį tįsta išsivyniodami iš būdingų sraigiškų pumpurų. Pagrindinis šios šeimos morfologinis požymis – apatinėje lapų pusėje išsidėstę rutuliški sorai, kuriuos dengia inksto arba skydo formos apdangalėlis (induzija). Subrendusios sporos yra dvišonės, turinčios ryškų vienos briaunos randą (monoletinės) ir dažnai sparnuotą egzosporą. Nuo kitų paparčių šeimų papartiniai skiriasi specifiniu sporangų telkinių išsidėstymu ir anatomine sandara. Skirtingai nei unksmeninių (Blechnaceae) ar denstetijinių (Dennstaedtiaceae) šeimų atstovai, papartiniai neturi pakraštinių sorų, o jų apdangalėliai nėra susidarę iš pakitusio lapo krašto. Nuo blužniapapartinių (Athyriaceae) šeimos jie patikimai skiriasi būtent inksto arba skydo formos, o ne ištįsusiais ar pusmėnulio pavidalo apdangalėliais. Nuo kito populiaraus miškų augalo – didžialapio šakio iš denstetijinių šeimos – papartiniai skiriasi tuo, kad neturi toli šliaužiančių plonų šakniastiebių ir nesudaro vientisų grynų sąžalynų. Be to, papartinių lapų audiniuose, priešingai nei kalnarūtinių (Aspleniaceae), niekada nebūna adatiškų plaukelių, o lapkočiuose aptinkama daug stambių, ratu išsidėsčiusių indų ryšulių. 

     Vidutinių platumų miškuose jie sudaro svarbią žolyno ardų dalį. Dažniausiai auga drėgnuose, ūksminguose plačialapių, tamsiuose spygliuočių (ypač eglynų) bei mišriuose miškuose, krūmynuose bei pamiškėse. Kai kurios gentys (pvz., jonpaparčių – Polystichum rūšys) yra pritaikiusios augti ant uolų atodangų, kalnų šlaituose bei tarpekliuose. Tropiniuose regionuose nemaža dalis rūšių (pvz., iš gausios Elaphoglossum genties) yra epifitai arba pusiau epifitai – jie auga ant medžių kamienų ar lajose, kur randa pakankamai drėgmės ir išsklaidytos šviesos. Sausumos rūšys labiausiai klesti derlinguose, humusinguose, puriuose bei nuolat drėgnuose, bet laidžiuose (neužmirkusiuose) dirvožemiuose. Gyvenimo ciklas: ant suaugusio augalo (sporofito) lapų subręsta izosporinės sporos. Joms išbyrėjus ir patekusioms į drėgną aplinką, sudygsta mikroskopinis, širdelės formos žalias polaiškis (gametofitas). Polaiškyje susidaro vyriškieji ir moteriškieji lytiniai organai (anteridžiai ir archegonės). Apvaisinimui būtinas vanduo (lietaus ar rasos lašas), kad spermatozoidai galėtų nuplaukti iki kiaušialąstės. Po apvaisinimo išauga naujas savarankiškas sporofitas. Papartiniai vidutinių platumų miškuose sporifikuoja (subrandina ir skleidžia sporas) nuo birželio iki rugsėjo mėnesio. Didžioji dalis vietinių rūšių žiemai sunyksta, tačiau kai kurios (pvz., šeriuotasis spyglainis ar tam tikros skydpaparčių rūšys) pasižymi pusiau visžaliais arba visžaliais lapais, kurie žaliuoja ir po sniegu. Šios šeimos augalų šakniastiebiuose gausu biologiškai aktyvių medžiagų – florogliucino darinių (pvz., filicino), dervų, raugų bei eterinių aliejų. Šie junginiai veikia kaip gynybinis mechanizmas prieš augalėdžius gyvūnus ir kenkėjus, todėl daugelis šios šeimos paparčių lapų ir šakniastiebių yra nuodingi. Dėl šių toksinių savybių tam tikros rūšys (ypač kelminis skydpapartis – Dryopteris filix-mas) istoriškai buvo naudojamos medicinoje kaip stiprūs antiparazitiniai vaistai. 

     Šios šeimos augalai yra kosmopolitai, paplitę visame pasaulyje, tačiau didžiausia jų įvairovė aptinkama šiaurinio pusrutulio vidutinių platumų zonose bei tropiniuose kalnų miškuose.