Karpažoliniai (Euphorbiaceae) yra magnolijūnų (Magnoliophyta) augalų šeima, kuriai priklauso žoliniai augalai su pieniškomis sultimis. Ši šeima apima apie 7 500 rūšių ir daugiau nei 300 genčių. 

     Euphorbiaceae šeimos augalų morfologinė struktūra pasižymi ypatinga formų ir dydžių įvairove. Šioje šeimoje sutinkamos vienmetės žolės, sumedėję krūmai, lianos bei milžiniški tropikų medžiai. Daugelis sausringų vietovių rūšių išvystė sukulentinius stiebus, kurie išore labai primena kaktusus. Esminis anatominis šeimos bruožas yra specialūs indai, kuriais teka lipnios ir dažnai nuodingos pieniškos sultys. Augalų lapai dažniausiai yra pražandiniai, paprasti, tačiau kartais būna sudėtiniai arba virtę apsauginiais dygliais. Šių augalų žiedai visada yra vienalyčiai, o vyriški ir moteriški žiedai gali augti tame pačiame arba skirtinguose individuose. Karpažolės gentyje žiedai susitelkia į specifinius žiedynus, imituojančius vieną dvilytį žiedą. Šiuos redukuotus žiedynus supa ryškios pažiedės, kurios savo spalvomis vilioja įvairius vabzdžius apdulkintojus. Apyžiedis dažniausiai yra labai supaprastėjęs, o kai kurių rūšių žiedai išvis neturi taurėlapių ir vainiklapių. Vaisius paprastai yra trilizdė dėžutė, kuri subrendusi sausai skyla į tris atskiras dalis ir efektyviai išmeta sėklas. Sėklos dažnai turi maistingą priedą – karunkulą, kuri pritraukia skruzdes, padedančias augalams plisti gamtoje. 

     Didžioji dalis sukulentinių karpažolių auga Afrikos (ypač Madagaskaro), Centrinės Azijos ir Pietų Amerikos dykumose bei sausose savanose, kur itin mažas drėgmės kiekis, skurdi dirva ir kaitri saulė. Šiame biotope augantys augalai išvystė storas, vandenį kaupiančias struktūras ir dyglius, todėl vizualiai primena kaktusus. Drėgnuosiuose tropikų miškuose Amazonės baseine, Centrinėje Afrikoje, Pietryčių Azijoje, kur nuolatinė drėgmė, šiluma, derlingas dirvožemis, miško tankmėje trūkstant šviesos veši milžiniški medžiai, pavyzdžiui, brazilinis kaučiukmedis (Hevea brasiliensis). Europos, Šiaurės Amerikos pievose, pakelėse, miškų pakraščiuose ir dirbamuose laukuose, kur sezoninė temperatūrų kaita, vidutinė drėgmė auga žolinės karpažolės. Lietuvoje natūraliai augančios karpažolės  dažniausiai renkasi sausas, saulėtas, smėlingas vietas, dirvonus, upių šlaitus arba įsikuria kaip piktžolės daržuose. Daugelio karpažolių rūšių audiniuose teka tirštas pieniškas lateksas, sudarytas iš dervų, kaučiuko, alkaloidų ir nuodingų terpenų. Šis skystis atlieka imuninės ir apsauginės sistemos vaidmenį. Augalą pažeidus, lateksas akimirksniu sušąla, užklijuodamas žaizdą, o jo toksiškumas atbaido žolėdžius gyvūnus bei saugo nuo grybelinių infekcijų. Kadangi tikrieji žiedlapių elementai dažniausiai yra išnykę ar redukuoti, augalai vabalus, muses, bites ir skruzdes vilioja specialiomis, didelėmis nektaro liaukomis, išsidėsčiusiomis ant žiedyno kraštų. Nors augalai skatina kryžminį apdulkinimą (dažnai vyriški ir moteriški žiedai subręsta skirtingu laiku), kai kurios rūšys, esant nepalankioms sąlygoms, gali sėkmingai apsidulkinti pačios. Vaisiaus (dėžutės) sienelėms džiūstant, jose kyla fizinė įtampa. Jai pasiekus piką, vaisius sprogsta, mechaniškai išsviesdamas sėklas kelių metrų spinduliu. Daugelio rūšių sėklos turi maistingą, riebalinį priedą – karunkulą (elajosomą). Skruzdėlės neša sėklas į savo lizdus kaip maistą, pakeliui jas pameta arba apėda tik priedą, taip padėdamos augalui nukeliauti didelius atstumus ir pasisėti derlingoje požeminėje terpėje. 

     Karpažolinių šeimos augalai yra kosmopolitai, paplitę beveik visuose žemynuose, išskyrus atšiaurius poliarinius regionus. Didžiausia rūšių gausa ir įvairovė aptinkama atogrąžų bei paatogrąžių zonose, ypač Afrikoje, Madagaskare ir Pietų Amerikoje. Vidutinio klimato juostoje šių augalų aptinkama gerokai mažiau, o sausringose dykumų bei savanų ekosistemose dominuoja specifinės sukulentinės jų formos. Lietuvoje natūraliai auga tik kelių genčių atstovai.