Dykaraginiai (Bovidae) yra porakanopių (Artiodactyla) žinduolių šeima, kuriai priklauso dykumų antilopės, laukiniai jaučiai, ožkos, avys ir stambūs afrikiniai buivolai. Tai evoliuciškai itin sėkminga grupė, jungianti daugiau nei 140 gyvuojančių rūšių. 

     Svarbiausias šeimos morfologinis požymis yra poriniai, nešakoti ir niekada nemetami ragai, augantys visą gyvūno gyvenimą. Kiekvieną ragą sudaro akyta kaktikaulio atauga, kurią dengia tvirtas tuščiaviduris keratininis sluoksnis – raginė makštis. Šių gyvūnų viršutiniame žandikaulyje visiškai nėra kandžių bei ilčių, o jų vietą užima kieta, glotni raginė plokštelė. Apatiniame žandikaulyje esantys kandžiai ir virtę kandžiais iltiniai dantys yra nukreipti į priekį, kad efektyviai spaustų žolę prie viršutinės plokštelės.Tarp priekinių dantų ir kramtomųjų krūminių dantų yra platus bedantis tarpas, vadinamas diastema. Dykaraginiai turi itin sudėtingą keturių skyrių skrandį, susidedantį iš didžiojo prieskrandžio, tinklainio, knygenų ir tikrojo liaukinio šliužo. Jų galūnės yra suformuotos pagal lygapirščių tipą – kūno svorį laiko trečiasis ir ketvirtasis pirštai, apsaugoti raginėmis kanopomis. Šoniniai pirštai (antrasis ir penktasis) yra stipriai redukuoti, virtę mažomis, žemės nesiekiančiomis kanopėlėmis. Odos sluoksnyje gausu specifinių išskyrų liaukų (priešakinių, tarpnaginių bei kirkšninių), atliekančių svarbų vaidmenį cheminėje komunikacijoje. Šeimai būdingas ryškus lytinis dimorfizmas – patinai dažniausiai yra pastebimai stambesni už pateles ir turi masyvesnius, labiau išvystytus ragus. 

     Dykaraginiai yra evoliuciškai prisitaikę prie atvirų sausumos erdvių, dėl rūšių įvairovės jie sugebėjo užimti pačias ekstremaliausias ekosistemas. Savanos, stepės ir prerijos yra pirminis ir pats svarbiausias dykaraginių biotopas. Čia gyvena milijoninės Afrikos antilopių (gnu, gazelių) bandos, Šiaurės Amerikos bizonai ir azijiniai laukiniai jautiniai galvijai. Tokios rūšys kaip oriksai ar adaksai yra prisitaikę prie visiško vandens trūkumo ir karščio, pasirinkdami smėlingas bei akmeningas dykumas. Kalnų ožiai ir kalnų avys užima stačių uolų, kalnų pievų ir kanjonų biotopus, kur kiti stambūs žinduoliai nepajėgia judėti. Avijaučiai (Ovibos moschatus) yra unikalūs dykaraginiai, prisitaikę prie amžinojo įšalo, ledinių vėjų ir skurdžios tundros augalijos Šiaurės pusrutulyje. Kai kurios mažosios antilopės (dukeriai) ar azijiniai miško jaučiai renkasi tankius atogrąžų miškus, kur gyvena pasislėpę po medžių laja. Visi dykaraginiai yra augalėdžiai, tačiau pagal mitybos strategiją jie skirstomi į žolėdžius (ėdančius vien žolę atvirose vietose) ir krūmėdžius (skabančius medžių bei krūmų lapus). Jų biologinis pranašumas – gebėjimas simbiotinių mikroorganizmų (bakterijų ir infuzorijų) pagalba didžiajame prieskrandyje suskaidyti celiuliozę, todėl jie išnaudoja maistinių medžiagų šaltinius, kurie kitiems gyvūnams yra neprieinami. Kadangi virškinimo procesas (atrajojimas) reikalauja poilsio, gyvūnai greitai prisiryja žolės ganykloje, o vėliau slepiasi saugiai gulėdami ir ramiai kramtydami atrajotą maistą. Tai itin socialūs, bandiniai gyvūnai. Bandos struktūra apsaugo individus nuo plėšrūnų: atviroje vietovėje šimtai akių ir ausų greičiau pastebi pavojų. Užpulti plėšrūnų, stambieji dykaraginiai (buivolai, bizonai, stumbrai) dažnai nesitraukia, o suformuoja gynybinį ratą, ragais į išorę apsaugodami jauniklius. Kalnų rūšių biologija pasižymi fenomenaliu šoklumu ir pusiausvyra – jų nagų pagalvėlės yra minkštos ir kibios, o tai leidžia bėgti beveik vertikaliomis uolomis. Dykaraginiams būdinga poligamija. Patinai aktyviai gina savo teritoriją arba patelių haremą nuo konkurentų, naudodami kaktikaulius ir ragus ritualinėse, rečiau – mirtinose kovose. Nėštumo trukmė labai įvairi: mažųjų antilopių trunka apie 5–6 mėnesius, o stambiųjų galvijų ar stumbrų – iki 9–10 mėnesių. Patelės beveik visada atsiveda tik vieną jauniklį. Jauniklio biologija pritaikyta išlikimui – jis pakyla ant kojų per pirmąsias gyvenimo minutes ir iškart sugeba sekti bėgančią bandą. 

     Dykaraginiai yra natūraliai paplitę daugelyje pasaulio žemynų, tačiau didžiausia jų rūšių įvairovė ir gausa telkiasi Afrikoje bei Eurazijoje. Šios šeimos laukiniai atstovai taip pat gyvena Šiaurės Amerikoje (pavyzdžiui, bizonai ar snieginės ožkos), tačiau Pietų Amerikoje ir Australijoje jie natūraliai negyveno – į šiuos regionus juos įvežė ir aklimatizavo tik žmogus.